Rytų romanų kalbos

	Rytų romanų kalbos
Paplitimas	Balkanai, dalis Rytų Europos
Kilmė	Indoeuropiečių kalbos Italikų kalbos Romanų kalbos Rytų romanų kalbos; ; ;

Rytų romanų kalbos^[1] – romanų kalbų pogrupis. Rytų romanų kalboms priklauso:^[2]

Kai kada į rytų romanų pogrupį įtraukiama mirusi dalmatų kalba (pagal kitą klasifikaciją ji priskiriama italų–romanų kalboms),^[3] dalmatų kalba laikoma tiltu tarp italų ir rumunų kalbų.^[4]

Rytų romanų pogrupis – tarp romanų kalbų negausiausias, rytų romanų kalbomis šneka maždaug 5% romanakalbių žmonių. Iš viso yra apie 28 mln rytų romanų kalbų vartotojų.^[5]

Rytų romanų kalbų ypatybės:

postpozicinis artikelis (kai kurių kalbininkų manymu, ši ypatybė nerodo priklausymo rytų romanų kalboms, nes postpozicinis artikelis yra balkanizmas, būdingas ir neromanų kalboms);
lotynų kalbos bendraties su priesaga -re daiktavardėjimas;
platus konjunktyvo vartojimas (kai kurių kalbininkų manymu, ši ypatybė taip pat nėra rytų romanų kalbų bruožas, nes konjunktyvo vartojimas vietoj bendraties būdingas ir neromaniškoms Balkanų kalboms);
didelis ketvirtosios asmenuotės (su -i) produktyvumas;
morfologinė priebalsių palatalizacija;
gausūs ir gerai adaptuoti leksiniai ir morfologiniai skoliniai iš slavų ir kitų kaimyninių kalbų (nuo 20 iki 60% visos leksikos);
išsaugota linksnių (su šauksmininku – du–trys linksniai, o rumunų kalboje – penki).^[6]

Išnašos

↑ Schulte, Kim (2009). „Loanwords in Romanian“. Rinkinyje: Haspelmath, Martin; Tadmor, Uri (red.). Loanwords in the World's Languages: A Comparative Handbook. De Gruyter Mouton. pp. 230–259. ISBN 978-3-11-021843-5.
↑ Hammarström, Harald; Forkel, Robert; Haspelmath, Martin (2019). „Catalogue of languages and families“. Jena: Max Planck Institute for the Science of Human History. Suarchyvuota iš originalo 2020-05-02. Nuoroda tikrinta 2021-09-27.
↑ Swiggers, Pierre (2011). „Mapping the Romance Languages of Europe“. Rinkinyje: Lameli, Alfred; Kehrein, Roland; Rabanus, Stefan (red.). Language Mapping: Part I. Part II: Maps. De Gruyter Mouton. pp. 269–301. ISBN 978-3-11-021916-6.
↑ Posner, Rebecca (1996). The Romance Languages. Cambridge University Press. ISBN 978-0-52-128139-3.
↑ Româna Archyvuota kopija 2014-10-29 iš Wayback Machine projekto., Nuoroda tikrinta 2021-09-27
↑ Olegas Poliakovas (2023-10-25) [2018-09-12]. Teresė Paulauskytė (red.). „romanų kalbos“. VLE. Nuoroda tikrinta 2025-07-27.

[1] Schulte, Kim (2009). „Loanwords in Romanian“. Rinkinyje: Haspelmath, Martin; Tadmor, Uri (red.). Loanwords in the World's Languages: A Comparative Handbook. De Gruyter Mouton. pp. 230–259. ISBN 978-3-11-021843-5.

[2] Hammarström, Harald; Forkel, Robert; Haspelmath, Martin (2019). „Catalogue of languages and families“. Jena: Max Planck Institute for the Science of Human History. Suarchyvuota iš originalo 2020-05-02. Nuoroda tikrinta 2021-09-27.

[3] Swiggers, Pierre (2011). „Mapping the Romance Languages of Europe“. Rinkinyje: Lameli, Alfred; Kehrein, Roland; Rabanus, Stefan (red.). Language Mapping: Part I. Part II: Maps. De Gruyter Mouton. pp. 269–301. ISBN 978-3-11-021916-6.

[4] Posner, Rebecca (1996). The Romance Languages. Cambridge University Press. ISBN 978-0-52-128139-3.

[5] Româna Archyvuota kopija 2014-10-29 iš Wayback Machine projekto., Nuoroda tikrinta 2021-09-27

[vle-6] Olegas Poliakovas (2023-10-25) [2018-09-12]. Teresė Paulauskytė (red.). „romanų kalbos“. VLE. Nuoroda tikrinta 2025-07-27.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]