Tikrasis artišokas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Cynara csolymus
Tikrasis artišokas (Cynara csolymus)
Tikrasis artišokas (Cynara csolymus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Eilė: Astriečiai
(Wikispecies-logo.svg Asterales)
Šeima: Astriniai
(Wikispecies-logo.svg Asteraceae)
Gentis: Artišokas
(Wikispecies-logo.svg Cynara)
Rūšis: Tikrasis artišokas
(Wikispecies-logo.svg Cynara csolymus)

Tikrasis artišokas (Cynara csolymus) – astrinių (Asteraceae) šeimos artišokų (Cynara) genties augalas.

Dvimetis augalas. Lapai dideli, plunksniški. žiedynas mėlynos spalvos. Žydi paprastai antraisiais metais.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Artišoką žinojo dar senovės Romoje ir Graikijoje. Iš Italijos XV-XVI a. kaip kultūrinis augalas jis paplito kitose šalyse.

Lietuvoje artišokas mažai žinomas ir vartojamas.

Tikrojo artišoko žiedyno galvutės

Sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Artišokas turi 15,5 % angliavandenių, 3,26 % azotinių medžiagų, 0,22 % riebalų, rauginės medžiagos, vitaminų A, B, C.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apvalkalėlių išorinių lapelių ir galvučių pagrinduose yra kvapiųjų medžiagų, teikiančių artišokui malonų kvapą, gerinantį apetitą.

Valgomos daugiausiai žiedynų galvutės.

Vaistinės augalo savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Artišokas ypač naudingas pagyvenusiems žmonėms ir sergantiems ateroskleroze.

Džiovintos šaknys ir žolė apsaugo nuo širdies vainikinių arterijų aterosklerozės. Ši poveikį lemia esantis cinarinas.

Cinarinas taip pat skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, padeda sergant vandenlige. Rekomenduojama valgyti pačius artišokus arba ryte ir vakare gerti jų sultis (iki 1/4 stiklinės).

Seniau nuo kepenų ir tulžies takų ligų gydydavo artišokų lapų nuoviru (iki 3 puodukų per dieną). Artišoko graižų nuoviras su kiaušinių tryniais vartojamas nuo vidurių užkietėjimo ir kepenų ligų. Artišokuose yra vertingų priešvėžinių flavonoidų: Apigenino, Luteolino.[1].

Produkcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tūkstančiai tonų (2020 m.)[2]
1 Italijos vėliava Italija 367
2 Egipto vėliava Egiptas 309
3 Ispanijos vėliava Ispanija 197
4 Alžyro vėliava Alžyras 126
5 Argentinos vėliava Argentina 109
6 Peru vėliava Peru 82
7 Kinijos vėliava Kinija 80
8 Maroko vėliava Marokas 45
9 Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos 41
10 Turkijos vėliava Turkija 39

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Cesar G. Fraga. "Plant Phenolics and Human Health– Biochemistry, Nutrition and Pharmacology" . Wiley. p.9
  2. [1]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]



Commons-logo.svg