Pereiti prie turinio

Caterina Percoto

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Caterina Percoto
Gimė 1812 m. vasario 19 d.
San Lorenco di Soleskjanas, Friulis
Mirė 1887 m. rugpjūčio 15 d. (75 metai)
San Lorenco di Soleskjanas, Friulis
Veikla rašytoja, poetė

Katerina Perkoto (fr. Catarine Percude, it. Caterina Percoto, 1812 m. vasario 19 d. San Lorenco di Soleskjanas, Friulis – 1887 m. rugpjūčio 15 d. San Lorenco di Soleskjanas, Friulis) – Italijos rašytoja ir poetė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po tėvo mirties 1821 m. jos šeima išsikėlė į Udinę ir Kateriną Perkoto išsiuntė į Santa Kjaros vienuolių internatinę mokyklą. Nuo tol rašytoja ėmė bjaurėtis vienuolišku moterų auklėjimu – šią savo nuomonę ji gynė visą gyvenimą.

K. Perkoto literatūrinė karjera prasidėjo 1839 m., nuo to laiko jos vadovu tapo leidėjas Frančeskas Dal’Ongaras. Panirusi į Friulio kraštovaizdžius, stebėdama laukų darbus ir šilkaverpių auginimą, ji savo darbuose vaizdavo sustingusį, Austrijos valdomą Friulio skurdo pasaulį. Tačiau po 1848 m., kai Austrijos valdomos Italijos žemės sukilo ir buvo žiauriai Austrijos malšinamos, K. Perkoto kūryba tapo politiškai angažuota ir sulaukė Italijos patriotų palaikymo.[1] XIX a. šeštajame dešimtmetyje ji pradėjo rašyti friuliškai, o 1863 m. išleido du apsakymų tomus ir „Racconti“ – friulų pasakėčių rinkinį.

Paskutiniai rašytojos ir poetės gyvenimo metai buvo sunkūs dėl prastos sveikatos, bet drauge kupini svarbių susitikimų, pavyzdžiui, 1867 m. Udinėje ji susitiko su pačiu Džuzepe Garibaldžiu, taip pat Florencijoje, Frančesko Dal’Ongaro namuose susitikdavo su to meto pradedančiaisiais rašytojais ir politikais. Ji atsisakė Santa Kjaros internatinės mokyklos direktoriaus pareigų, o 1871 m. Italijos ministras Čezarė Korentis ją paskyrė dirbti Venecijos internatinių mokyklų direktore. 1878 ir 1883 m. išleido po apsakymų rinkinį.

Katerina Perkoto mirė 1887 m. rugpjūčio 15 d. gimtajame San Lorenco di Soleskjane, palaidota Udinėje šalia friulų poeto Pjetro Coručio.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. L’epoca napoleonica e le lotte risorgimentali, su comune.bagnariaarsa.ud.it.
  2. Atto di morte numero 46, registro delle morti per l’anno 1887 del Comune di Manzano (Udine), su dl.antenati.san.beniculturali.it. URL consultato il 18 marzo 2019.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]