Retai
Retai (lot. Raeti, ret. Rhaeti) – Vakarų ir Centrinių Alpių slėniuose gyvenusi senovės tauta. Priklausė Fritsens-Sanceno archeologinei kultūrai, kuri buvo patyrusi Lateno kultūros įtaką.
15–13 m. pr. m. e. retus pavergė romėnai.[1]
Tiksli jų kilmė nežinoma, antikos autoriai retus tapatina su etruskais. Retų abėcėlė priklauso „šiaurės etruskų abėcėlių“, arba „Alpių abėcėlių“, grupei. Retų kalbos gramatika ir leksika artima etruskų kalbai.
Strabonas apie retus rašė:
Toliau nusidriekusi virtinė kalnų, atsigręžusių į rytus ir pietus; juos užėmę retai ir vindelikai, jų žemės šliejasi prie helvetų ir bojų žemių, nes jų teritorijos plyti greta šių genčių lygumų. Retų sritis tęsiasi iki Italijos dalies, išsidėsčiusios už Veronos ir Komo (beje, „retų vynas“, kuris, rodos, nenusileidžia išaukštintoms Italijos sričių vyno rūšims, gaminamas Retijos Alpių papėdėse), taip pat siekia vietoves, kuriomis teka Renas; šiai genčiai priklauso lepontijai ir kamunai. Vindelikai ir norikai apgyvendinę didžiąją priekalnės vidinės pusės dalį kartu su breunais ir genaunais (pastarieji jau priklauso ilyrams). Visos šios gentys kartkartėmis užpuldavo ne tik gretimas Italijos sritis, bet ir helvetų, sekvanų, bojų ir germanų šalį. Likatijai, klautenatijai ir venonai tarp vindelikų buvo visų narsiausi kariai, o tarp retų – rukantijai ir kotuantijai.
Retai laikomi romanšių protėviais.[2]