Kodų kaita

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kodų kaita – kalbotyros terminas, kuriuo vadinamas pokalbio, sakinio arba kitos šnekėjimo sudedamosios dalies pokytis, kurio metu staiga ir spontaniškai pereinama nuo vienos kalbos prie kitos (arba prie tarmės) ir vėl grįžtama prie pradinės kalbos (ar tarmės). Kodų kaita dažnai priklauso nuo konteksto. Šis reiškinys gali pasitaikyti tiek žodinėje, tiek rašytinėje kalboje. Daugiakalbiai žmonės bendraudami vieni su kitais kartais vartoja keleto kalbų elementus. Pavyzdžiui, pagrindinis sakinys gali būti pasakytas viena kalba, o prijungiamasis – kita. Kodų kaita – dažnas reiškinys kalbiškai ir tautiškai mišriuose regionuose.[1]

Tipologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriami tokie kalbos kodų kaitos tipai:

  • Prijungimas – kitos kalbos žodžio pridėjimas prie frazės galo.
  • Išorinė kodų kaita – ištisų frazių kaita dviem arba daugiau kalbų.
  • Vidinė kodų kaita – kodų painiojimas, kitos kalbos žodžio įterpimas į frazės vidurį.

Kodų kaita gali atsirasti vartojant sąvoką, kurios nėra vienoje iš kalbų. Taip pat kodų kaita gali eiti drauge su vertiniais, interferencija, skoliniais ir kitais kalbų kontaktų reiškiniais.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Veronika Girininkaitė (2019). „Kalbų ir kultūrų sąveika keliakalbio idiolekte. Atvejo analizė: Vytauto Civinskio Dienoraštis (1904–1910)“. Nuoroda tikrinta 2021-10-09.