Lenicija
Lenicija, arba minkštinimas[1] – fonetinis pokytis, besireiškiantis priebalsių artikuliavimo susilpnėjimu, kai iš „stipriųjų“ (lot. fortis) serijos jie pereina į „minkštųjų“ (lot. lenis)[2] seriją. Tonų skalėje tokia suminkštinta fonema tariama aukščiau. Lenicija – priešingas reiškinys priebalsių kietinimui.
Šis priebalsių susilpnėjimas gali būti diachroninis (istorinis), pavyzdžiui, lotynų kalba liaujasi vysčiusis vakarų romanų kalbose: lot. vita tampa vida portugalų, galisų, ispanų, katalonų, oksitanų kalbose (t pakinta į d), o prancūzų kalboje lot. vita virsta vie (t visiškai išnyksta).
Taip pat lenicija gali būti sinchroninė (to paties laikotarpio), kuomet kalboje ji sutinkama kaip pastovus morfologinis reiškinys, pavyzdžiui: priebalsių mutacija keltų kalbose arba priebalsių laipsniavimas (kaita) suomių ir kitose Uralo kalbose.
Lenicija reiškiasi skirtingai, esama įvairių jos laipsnių (nuo stipriausios iki silpniausios lenicijos): duslusis priebalsis > skardusis; geminata > paprastas priebalsis; okliuzinis priebalsis > afrikata > pučiamasis priebalsis > pusbalsis.
Lenicija nepainiotina su kitu fonetiniu reiškiniu – palatalizacija, kuri taip pat vadinama „minkštinimu“.