Lenicija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lenicija, arba minkštinimas[1]fonetinis pokytis, besireiškiantis priebalsių artikuliavimo susilpnėjimu, kai iš „stipriųjų“ (lot. fortis) serijos jie pereina į „minkštųjų“ (lot. lenis)[2] seriją. Tonų skalėje tokia suminkštinta fonema tariama aukščiau. Lenicija – priešingas reiškinys priebalsių kietinimui.

Šis priebalsių susilpnėjimas gali būti diachroninis (istorinis), pavyzdžiui, lotynų kalba liaujasi vysčiusis vakarų romanų kalbose: lot. vita tampa vida portugalų, galisų, ispanų, katalonų, oksitanų kalbose (t pakinta į d), o prancūzų kalboje lot. vita virsta vie (t visiškai išnyksta).

Taip pat lenicija gali būti sinchroninė (to paties laikotarpio), kuomet kalboje ji sutinkama kaip pastovus morfologinis reiškinys, pavyzdžiui: priebalsių mutacija keltų kalbose arba priebalsių laipsniavimas (kaita) suomių ir kitose Uralo kalbose.

Lenicija reiškiasi skirtingai, esama įvairių jos laipsnių (nuo stipriausios iki silpniausios lenicijos): duslusis priebalsis > skardusis; geminata > paprastas priebalsis; okliuzinis priebalsis > afrikata > pučiamasis priebalsis > pusbalsis.

Lenicija nepainiotina su kitu fonetiniu reiškiniu – palatalizacija, kuri taip pat vadinama „minkštinimu“.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Georges Mounin, Dictionnaire de la linguistique, Paris, PUF (coll. Quadrige), 1993, [rééd.]
  2. „lenis“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2021-04-08.