Pereiti prie turinio

Toskana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Toskana
Toscana
Toskanos vėliava Toskanos herbas
ValstybėItalijos vėliava Italija
ZonaCentrinė Italija
Administracinis centrasFlorencija
ProvincijosArecas, Grosetas, Florencija, Livornas, Luka, Masa-Carara, Piza, Pistoja, Pratas, Siena
Komunų skaičius287
Gyventojų (2025)3 660 834[1]
Plotas22 987 km²
Tankumas (2025)159 žm./km²
VikitekaToskanaVikiteka

Toskana (Toscana) – regionas vidurio Italijoje. Pietuose ribojasi su Lacijumi, rytuose su Umbrija ir Marke, šiaurėje – su Emilija-Romanija ir Ligūrija. Vakaruose krantus skalauja Tirėnų jūra. Plotas 22 990 km², gyventojų – apie 3,6 mln.

Toskana žinoma dėl gražaus kraštovaizdžio bei meno palikimo. Toskana laikoma Italų renesanso tikrąja gimtine, čia gimė ir dirbo tokios mokslo ir meno įžymybės kaip Frančeskas Petrarka, Dantė, Botičelis, Mikelandželas, Leonardo da Vinci, Galilėjus, Amerigas Vespučis ir Pučinis. Toskana turi savo virtuvę ir ypač garsėja vynu (garsiausi iš jų yra Chianti, Vino Nobile di Montepulciano, Morellino di Scansano ir Brunello di Montalcino).

Šešios Toskanos vietos priklauso Pasaulio paveldo sąrašui: Florencijos senamiestis (1982 m.), Sienos senamiestis (1995 m.), Pizos aikštė ir katedra (1987), San Giminjano senamiestis (1990 m.), Pjencos senamiestis (1996 m.) ir Val d’Orčijos senamiestis (2004 m.). Be to Toskanoje yra 120 gamtos draustinių. Tad Toskana ir Florencija susilaukia milijonų turistų kiekvienais metais (2007 m. Florenciją aplankė 1,715 mln. žmonių)[2].

Toskanos paviršius daugiausia kalnuotas ir kalvotas. Šiaurinę ir šiaurės rytinę dalį užima Toskanos‑Emilijos Apeninai, šiaurės vakarus – Apuanės Alpių masyvas. Toskanos vidurinėje dalyje – Apeninų priekalniai (kalvos ir pavieniai kalnų masyvai – Amiatos, Metaliferės ir kiti), pajūryje ir prie upių – žemumos. Sričiai priklauso Toskanos salynas: Elba, Džilijas, Kapraja ir kitos.

Klimatas mediteraninis. Pajūryje per metus iškrinta 2000 mm kritulių, rytuose – 800 milimetrų. Didžiausios upės – Arnas (teka į Ligūrijos jūrą), Ombronė, AlbengaTirėnų jūrą). Iš dirvožemių vyrauja rudžemiai. Toskanos‑Emilijos Apeninų ir Kasentinesio miško, Falteronos kalno, Kampinjos nacionalinių parkų dalys, Toskanos salyno nacionalinis parkas.[3]

Iki etruskų pasirodymo Toskanos vėlyvojo bronzos ir geležies amžiaus pradžios istorija panaši į ankstyvųjų graikų. Antrame tūkstantmetyje pr. m. e. (apie 1350–1150 m. pr. m. e.) Toskanoje apsigyveno Apeninų kultūros žmonės, kurie prekiavo su Mikėnų ir Mino civilizacijomis Egėjo jūroje. Po to atsirado Vilanovos kultūra (1100–700 m. pr. m. e.) ir visą Etruskiją pradėjo valdyti vadai. Miestai-valstybės atsirado Vilanovano laikotarpio pabaigoje, o po to iškilo etruskai.

Etruskai buvo pirmoji didelė civilizacija regione: jie įdiegė transporto infrastruktūros pagrindus, žemdirbystę ir kalnakasybą, kūrė ryškų meną. Etruskai regione gyveno nuo priešistorinių laikų. Jų civilizacija užpildė sritis tarp Tibro ir Arno upių iki VIII a. pr. m. e., VII–VI a. pr. m. e. jie buvo zenite, o I a. jau buvo romėnų visiškai lotynizuoti. Etruskai prarado savo teritorijas Kampanijoje keltams, Kartaginai, Didžiajai Graikijai. Nors jie labai skyrėsi nuo graikų, patyrė didelę graikų, o vėliau ir romėnų įtaką. Viena iš jų žlugimo priežasčių buvo tai, kad aukštos kilmės etruskai pradėjo kalbėti lotyniškai.

Prijungę Etruskiją, romėnai įkūrė Pizos, Lukos, Sienos ir Florencijos miestus, atgabeno naujas technologijas ir užtikrino taiką. Tarp patobulinimų buvo kelių sistemos išplėtimas, akvedukų ir kanalizacijos įrengimas, daugybės pastatų (viešų ir privačių) statyba. Po to kai Vakarų Romos civilizacija žlugo V a., teritorija atiteko gotams. VI a. čia apsigyveno lombardai ir Luka tapo Tuskijos kunigaikštystės sostine.

Piligrimai, keliaudami Via Francigena, tarp Prancūzijos ir Romos, praturtino šį kraštą viduramžiais. Bendruomenės, esančios šalia bažnyčių ir smuklių, tiekė piligrimams maistą ir pastogę ir taip praturtėjo.

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Toskana padalinta į 10 provincijų:

Provincija Plotas (km²) Gyventojų skaičius Tankumas (gyv./km²)
Areco provincija 3232 345 547 106,9
Florencijos provincija 3514 983 073 279,8
Groseto provincija 4504 225 142 50,0
Livorno provincija 1218 340 387 279,5
Lukos provincija 1773 389 495 219,7
Masos-Kararos provincija 1157 203 449 175,8
Pizos provincija 2448 409 251 167,2
Pistojos provincija 965 289 886 300,4
Prato provincija 365 246 307 674,8
Sienos provincija 3281 268 706 81,9

Didžiausi miestai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Savivaldybė su
> 30 000 gyv.[4]
Provincija Gyv. skaičius Plotas
(km²)
Florencija Florencijos provincija 370 702 102.41
Pratas Prato provincija 187 994 97,45
Livornas Livorno provincija 161 084 104.79
Arecas Areco provincija 100 140 386,25
Pistoja Pistojos provincija 90 226 236
Piza Pizos provincija 88 332 185
Luka Lukos provincija 84 928 185
Grosetas Groseto provincija 82 284 474,46
Masa Masos-Kararos provincija 71 006 94
Karara Masos-Kararos provincija 65 612 71
Viaredžas Lukos provincija 64 427 31,88
Siena Sienos provincija 54 561 118
Skandičis Florencijos provincija 50 304 59,59
Empolis Florencijos provincija 48 070 62
Sesto Fjorentinas Florencijos provincija 47 641 49
Kapanoris Lukos provincija 46 231 156,59
Kašina Pizos provincija 44 180 79,23
Kampi Bizencijus Florencijos provincija 43 855 28
Pjombinas Livorno provincija 35 079 129
Kamajorė Lukos provincija 32 614 84
Rozinjano Maritimas Livorno provincija 32 493 120
San Džuliano Termė Pizos provincija 31 782 91,71

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pizos bokštas

Kastiljončelas Toskanoje
  1. Toscana: Italy. – City Population. Population statistics for countries, administrative divisions, cities, urban areas and agglomerations – interactive maps and charts. – citypopulation.de
  2. Top 150 City Destinations: London Leads the Way Archyvuota kopija 2010-02-09 iš Wayback Machine projekto.
  3. Toskana. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
  4. Popolazione residente al 30/11/2010, dati ISTAT Archyvuota kopija 2011-07-09 iš Wayback Machine projekto.
Italijos sritys

Abrucai | Aostos Slėnis | Apulija | Bazilikata | Emilija-Romanija | Friulis-Venecija Džulija | Kalabrija | Kampanija | Lacijus | Ligūrija | Lombardija | Markė | Molizė | Pjemontas | Sardinija | Sicilija | Toskana | Trentinas-Alto Adidžė | Umbrija | Venetas