Romanizacija (kultūra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Romanizacija (lot. Romanus 'romėniškas, romaniškas, romanizuotas') – romanų kalbų, kultūros, įtakos plitimas arba platinimas.[1] Romanizacija plačiai vyko antikos laikais, kuomet liaudies lotynų kalba ir romėnų kultūra plito tarp daugybės neitalikų kilmės tautų, gyvenusių Senovės Romos imperijos provincijose ir kituose jai pavaldžiuose regionuose. Stipriausiai romanizavosi pačiai Italijai ir Lacijui pagal klimatą ir geografiją artimos sritys. Viduržemio jūros baseine – tai Italija, Pirėnų pusiasalis, Galija (ypač pietinė), Retija, Sicilija, Sardinija, Korsika, Balearų salos, Dakija. Šiuose regionuose iki šių dienų gyvena romanai (italai, ispanai, prancūzai ir kt.) ir yra išlikusios romanų kalbos (italų, ispanų, prancūzų ir kt.).

Lotynų Amerikos šalis dėl jose įsivyravusių ispanų ir portugalų kalbų iš dalies būtų galima vadinti romanizuotais kraštais, tačiau juose ispanų ir portugalų kalbos ėmė plisti tik nuo XVI a. pabaigos dėl Ispanijos ir Portugalijos kolonializmo, o ne dėl romaniškų kalbų vystymosi iš liaudies lotynų kalbos, kaip tai įvyko Europoje.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romanizacija labai sparčiai vyko Viduržemio jūros baseine (Italijoje, Pirėnų pusiasalyje, ProvanseOksitanijoje). Šiauresniuose ir pakraščių regionuose romanizacijai sąlygos buvo sunkesnės, nes šios sritys buvo tolimesnės, mažai atkakdavo kolonistų iš Italijos, trukdė karai su gretimomis ir (arba) vietinėmis tautomis (keltais, germanais, ilyrais). Pavyzdžiui, daugybėje vietovių liaudies lotynų kalba ir kultūra buvo išstumtos dėl kitų tautų spaudimo (Panonijoje, Ilyrijoje, Reino Vokietijoje, Magribo šalyse).[3] Tad antikinėje Britanijoje liaudies lotynų kalbai ir kultūrai nepavyko įsitvirtinti dėl germanų antpuolių, nors Britanijos pietuose ir pietryčiuose, kur gyventojai jau buvo susipažinę su romėnų prekėmis ir gyvensena, romanizacija buvo žymesnė, tačiau taip ir nepaveikė platesnių gyventojų sluoksnių. Čia buvo gana daug miesto tipo gyvenviečių, iškilo romėnų vilų. Kituose regionuose, ypač šiaurėje ir rytuose, buvo išlaikomi keltų papročiai ir tradicinė visuomeninė struktūra. III a. Britanija išgyveno sąlyginės gerovės laikotarpį, o IV a. dažnai vadinamas „Romos Britanijos aukso amžiumi“. Vis dėlto netrukus prasidėjo nauji antpuoliai – užplūdo germanai anglai ir saksai. Romėniška kultūra pietuose išnyko, o rytuose ir šiaurėje atgimė keltiškos tradicijos, nors klasikinė lotynų kalba ir toliau buvo vartojama nedideliame teologų ir metraštininkų būryje.[4]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Romanizacija reikšmė“. lietuviuzodynas.lt. Nuoroda tikrinta 2021-10-20. 
  2. Leyla Roksan Çağlar (2011). „Romanization or no romanization, that is the question in search of socio-linguistic identity in the Roman provinces“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2021-10-21. 
  3. Introdução à história do português: geografia da língua. Autor: Ivo Castro. Edições Colibri, 2004, pág. 55, ISBN 9789727725205 Adicionado em 10/04/2016.
  4. Романизация Британии, Nuoroda tikrinta 2021-10-21