Giovanni Lorenzoni (1884)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Giovanni Lorenzoni (1884)
Gimė 1884 m. birželio 28 d.
Gradiska d'Izoncas, Italijos karalystė
Mirė 1950 m. lapkričio 23 d. (66 metai)
Kapriva del Friulis, Italija
Veikla kalbininkas, poetas

Džovanis Lorenconis (it. Giovanni Lorenzoni, 1884 m. birželio 28 d. Gradiska d'Izoncas, Italijos karalystė – 1950 m. lapkričio 23 d. Kapriva del Friulis, Italija) – friulų kalbininkas ir poetas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė amatininkų šeimoje. 1904 m. Goricijos valstybinėje mokykloje gavo brandos atestatą. Goricijoje iki 1910 m. Provincijos kredito institute dirbo buhalteriu. 1907 m. Goricijoje įkūrė periodinį leidinį „Le nuove pagine“ (mėnesinis žurnalas apie Friulio kultūrą ir istoriją) ir šiam leidiniui vadovavo. Prenumeratorių buvo mažai, todėl po 5–o leidimo žunalas nebebuvo spausdinamas, tačiau 1910 m. pradėtas leisti „Forum Iulii“, kuriame rašė pats Dž. Lorenconis ir jo bendražygiai. 1919 m. buvo įkurta Friulų filologijos draugija ir Dž. Lorenconis tapo pirmuoju jos pirmininku. Tarpukaryje jis su šeima išsikėlė į Insbruką, gavo stipendiją ir todėl turėjo galimybę Insbruko universitete studijuoti romanų filologiją. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Dž. Lorenconis kėlė kvalifikaciją Monpeljė, Prancūzijoje, o jo šeima atsidūrė Vagnos pabėgėlių stovykloje Štirijoje. Karo metais Italijos karo valdžia jį paskyrė eiti Sabotino komunos administratoriaus pareigas. Dirbo Goricijos srities mokyklų inspektoriumi ir direktoriumi, taip pat ėjo pedagogo pareigas Tolmine, Idrijoje, Tarvizijyje ir Čividale del Friulyje. 1938 m. Portugalijos universitete buvo paskirtas dirbti italų kalbos dėstytoju. Grįžo Italijon ir 1940 m. Katare, Belune ir Savonėje dirbo moksliniu vadovu, o 1945 m. pradėjo dirbti ministerijoje.[1]

Dž. Lorenconis nusipelnė friulų kalbai, yra sudaręs pratybas ir vadovėlį. Jis yra parašęs darbų kalbotyros, toponimijos, folkloro ir filologijos temomis (išleido XVI a. friulų poeto Džuzepės Strasoldo kūrinių). Dž. Lorenconis buvo geras vertėjas iš prancūzų, vokiečių, slovėnų ir serbų-kroatų kalbų. Jis buvo ir poetas, nuo 1904 iki 1949 išleido keletą friuliškų eilėraščių rinkinių, vienijamų švelnaus ir harmoningo tono. Nors Dž. Lorenconis buvo puikiai literatūriškai pasirengęs, mieliau rinkosi tradicines kūrybos formas, išsivadavęs nuo intelektualinių rūpesčių, mėgavosi liaudies kalbos spontaniškumu. Pasak. A Čičerio, Dž. Lorenconio poezija yra „labiau paguodžiančio nei probleminio pobūdžio“. Dž Lorenconis yra parašęs ir prozos kūrinių, o pagal jo eilės yra sukurta dainų.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Gabriele Zanello. „LORENZONI GIOVANNI (1884 - 1950)“. DIZIONARIO BIOGRAFICO DEI FRIULANI. Nuoroda tikrinta 2021-10-31. 

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]