Lietuvos ir Venesuelos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos–Venesuelos santykiai)
 Lietuvos–Venesuelos santykiai
 Pagrindinės datos:
 • De jure pripažinimas iš Venesuelos pusės: 1922 m. gegužės 9 d.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1992 m. vasario 10 d.
 Prekybos apimtys (2018):[1]
 • Lietuva → Venesuela: 1,34 mln. eur.
 • Venesuela → Lietuva: 1,09 mln. eur.

Lietuvos–Venesuelos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Venesuelos.

Diplomatiniai santykiai užmegzti 1992 m. vasario 10 d. Tarpukariu Venesuela Lietuvos nepriklausomybę de jure pripažino 1922 m. gegužės 9 d., tačiau abiejų šalių diplomatinių misijų įsteigta nebuvo.[2]

1964 metais Venesueloje gyveno apie 400 lietuvių, 1983 m. – apie 800, XXI a. pr. – apie 500 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių.[3]

Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 49 Venesuelos piliečiai.[4]

Marakaibe veikia Lietuvos garbės generalinis konsulatas. Venesuelą Lietuvai atstovauja ambasada Osle, Norvegijoje.

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji migrantai iš Lietuvos į Venesuelą galėjo migruoti dar pačioje XX a pr., tačiau apie tai trūksta duomenų. Vis dėlto tikėtina, kad didžiausia dalis lietuvių į Venesuelą atvyko po Antrojo pasaulinio karo.

Santykiai 1940–1990 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvą okupavus SSRS, Venesuela nepripažino Lietuvos aneksijos. Nors diplomatinių ar konsulinių santykių tarp šalių nebuvo, be jokių problemų ar klausimų išduodavo vizas Lietuvos diplomatams ir po 1940 m.[5] Vengė aktyvesnių aneksijos nepripažinimo išraiškos formų, tačiau siųsdavo savo diplomatinius atstovus į Baltijos valstybių diplomatinius priėmimus.[6]

1947–1949 metais Venesueloje buvo įsikūrę apie 2000 lietuvių, perkelti iš karo pabėgėlių stovyklų Vakarų Europoje. Didelė jų dalis įsidarbino pagal išsilavinimą (gydytojai, inžinieriai, agronomai, prekybininkai) ir apsigyveno Karakase, Valensijoje, Marakajus, Marakaibe ir Barkisimete.[3]

Venesueloje nuo 1948 m. veikė įvairios lietuvių visuomeninės organizacijos – iki 1960 m. aktyviai veikė skautai, buvo susikūrusios ateitininkų kuopos. 1949 m. įkurta Lietuvių sąjunga (kurį laiką vadinta Venesuelos lietuvių pašalpos bendruomene), kuri padėjo pamatus Venesuelos lietuvių bendruomenei. Sąjunga turėjo 5 apylinkes ir išlaikė 4 šeštadienines mokyklas (didžiausia buvo Karakase ir 1975–1977 lankiusi apie 50 mokinių). Leisti šie leidiniai: žurnalas „Tėvų kelias“ (1949–1955 m.), neperiodinis biuletenis „Atgarsiai“ (1961–1963 m.), Marakajuje – „Venecuelos lietuvis“(1970–1974 m.), vėliau – „Gairė“ ir „Tėvynėn“, taip pat 1962–1968 rengta lietuviška radijo valandėlė „Eco lituano“. Venesueloje 1948–1954 m. darbavosi ir lietuvių dvasinius židinius įsteigė salezietis Antanas Sabaliauskas, nuo 1952 m. iki savo mirties 1986 m., kur profesoriavo Karakaso saleziečių seminarijoje ir platino lietuvišką spaudą. 1956 m. popiežiaus Pijaus XII oficialiai paskirtas Venesuelos lietuvių emigrantų misijos direktoriumi.[7] Venesuelos lietuviai įkūrė dvi krepšinio komandas – „Vytis“ (Karakase) ir „Lituania“ (Valencijoje), taip pat suorganizavo tautinių šokių kolektyvai.[3]

1972 m. įkurta Venesuelos lietuvių jaunimo sąjunga, turėjusi tris tautinių šokių grupes, rengusi vasaros stovyklas. Veikė bent iki 2013 metų.[3]

XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje dėl politinių neramumų ir ekonominių sunkumų daug lietuvių iš Venesuelos persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą ir kitas šalis. Venesuelos lietuvių veikla vėl suaktyvėjo XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, prie to reikšmingai prisidėjus Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkui V. A. Dambravai. Venesuelos žiniasklaidoje lietuviai aktyviai skelbė žinias apie Lietuvos tikinčiųjų ir Katalikų Bažnyčios persekiojimą, disidentų judėjimą Sovietų Sąjungoje. 1983 metais parengė ir per SSRS ambasadą perdavė memorandumą SSRS vadovams. XX a. 9-ajame dešimtmetyje Venesuelos lietuvių bendruomenė rinko lėšas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimui ispanų kalba, įsteigė Lietuvių savišalpos fondą, Lietuvių kultūros fondą.[3]

1964 Venesueloje gyveno apie 400 lietuvių, 1983 – apie 800, 21 a. pradžioje – apie 500 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių.[3]

Dar 1990 m. kovo 10 d., t. y., prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, garbės konsulu Venesueloje paskirtas Venesuelos lietuvis Vytautas Antanas Dambrava. Juo paskyrė Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Bačkis, o patvirtino jau nepriklausomos Lietuvos vadovai. Tai buvo paskutinis egzilinės lietuvių diplomatijos paskyrimas.[8]

Santykiai po 1990 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. rugsėjo 2 d. Venesuela de jure pripažino atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šalių diplomatiniai santykiai oficialiai atkurti 1992 m. vasario 10 dieną. 1992–2001 m. Karakase veikė Lietuvos ambasada, kuriame ilgą laiką rezidavo buvęs konsulas Vytautas Antanas Dambrava. 2001 metais ambasada Venesueloje buvo uždaryta, o vietoje jos įsteigta Lietuvos ambasada Argentinoje, šalyje, su kuria Lietuvos santykiai buvo didesnės apimties.[9] Nuo tada iki 2013 m. Lietuvos ambasadoriai Venesuelai rezidavo Buenos Airėse. Nuo 2002 m. Marakaibe veikia garbės generalinis konsulas Venesueloje. Konsulu paskirtas Boris Petrasevičius. Ryšiai su Venesuela ėmė silpnėti prezidentu perrinkus Hugui Čavesui 2002 m. Lietuvos ambasada Venesueloje buvo perkelta į Argentiną. 2019 m. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuva pripažįsta Venesuelos opozicijos lyderį Chuaną Gaido laikinuoju Venesuelos prezidentu, tai patvirtino ir Lietuvos URM.[10] Nuo to laiko Lietuva nepripažįsta Nikolo Maduro teisėtu Venesuelos prezidentu. Dar 2017 m. Lietuva, kartu su kitomis ES valstybėmis, nepripažino teisėtais parlamento rinkimų rezultatų.[11]

Pasirašytos šios sutartys, visos pirmais metais nuo santykių užmezgimo: kultūrinio bendradarbiavimo sutartis (1993 m.), sutartis dėl vizų panaikinimo piliečiams, turintiems diplomatinius ir tarnybinius pasus (1994 m.), sutartis dėl investicijų skatinimo ir apsaugos (1995 m.), sutartis dėl prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo (1996 m.)[12]

Venesueloje paaštrėjus politinei situacijai, besitęsiančiai ekonominei ir humanitarinei krizei, 2019 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos užsienio reikalų ministerija pradėjo perkelinėti Venesueloje gyvenusius lietuvius su šeimomis. Koordinuojant Lietuvos ambasadai Ispanijoje[13], 2020 m. rugpjūčio iki 2022 m. perkelti 74 asmenys.[14][15]

XXI a. pradžioje į Venesuelos lietuvių bendruomenės ir Lietuvos ambasados (vėliau – garbės konsulo Borio Petrasevičiaus) renginius susirinkdavo apie 75 žmones, kas mėnesį būdavo aukojamos lietuviškos Šv. Mišios, bendruomenė leido mėnesinį biuletenį, veikia lituanistinė mokykla.[3] Pastaraisiais metais Venesueloje gyvenančių lietuvių skaičius ženkliai sumažėjo.

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1783 m. Venesueloje įkurtas San Casimiro de Güiripa miestas, pavadintas lietuvių kilmės šventojo šv. Kazimiero vardu. Miesto vardo parinkimas su lietuviais nesusijęs, tačiau dėl pavadinimo miesto šventė sutampa su Vilniaus Kaziuko mugės pagrindine data, kovo 14 diena.[16]

Į lietuvių kalbą išversta Chosė Rafaelio Pokateros, Arturo Uslaro Pjetrio, Marijano Pikono Salaso, Salvadoro Garmendijos, Chosė Balsos, Luiso Brito Garsijos kūrinių.[17]

Tarptautiniuose turnyruose tarpusavyje yra susitikusios Lietuvos ir Venesuelos salės futbolo rinktinės.[18] Taip pat tarptautiniuose turnyruose Lietuvos ir Venesuelos vyrų rinktinės yra susitikusios tris kartus – 1992 m. per Olimpines žaidynes Barselonoje, 2012 m. atkrintamosiose žaidynėse dėl dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse ir 2021 m. Kaune[19] Kadangi 2012 m. Karakase organizuotame atkrintamųjų rungtynių turnyre Lietuva įveikė Venesuelą, tačiau netikėtai pralaimėjo Nigerijai, taip eliminuodami Venesuelą iš vykstančių į Olimpines žaidynes komandų, dėl ko susilaukė venesueliečių sirgalių įtūžio. Lietuviškoje spaudoje buvo aprašomi sunkumai, su kuriais teko susidurti Lietuvos rinktinei, tiek prieš, tiek po rungtynių su Venesuela, tokie kaip pakeliui į ketvirtfinalio rungtynes sugedęs rinktinę vežęs autobusas ar tankų dūmai treniruočių metu.[20][21]

1985 m. grožio konkurse Mis Venesuela nugalėjo žemaitės išeivės dukra Silvija Martines Stepulionis, 2006 m. – taip pat lietuvių kilmės modelis Ly Jonaitis.

2016 m. tiek Lietuvoje, tiek Venesueloje išpopuliarėjo lietuvių muzikos grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ daina „Į Venesuelą“ (vėliau išversta ir į ispanų kalbą), kurioje žaidžiama lietuvių stereotipais apie Venesuelą.[22]

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2018 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Venesuelos siekė 2,43 mln. eurų.[1]

Prekybos balanse vyrauja eksportas iš Lietuvos į Venesuelą, tačiau importo ir eksporto apimtys ženkliai svyruoja, priklausomai nuo metų.

Metai 2016 2017 2018
Eksportas į Venesuelą (tūkst. eur.) 382,6 21,9 1339,1
Importas iš Venesuelos (tūkst. eur.) 1,4 2,4 1086,2

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[23] 2020[24] 2021[25] 2022[4]
Venesuelos piliečių skaičius Lietuvoje 2 14 20 49

Venesuelos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai veneseliečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Venesuelos piliečiams suteikta 20 Lietuvos valstybinių apdovanojimų.[26] Žemiau pateikiamas apdovanotųjų sąrašas:

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąrašai nėra baigtiniai

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Venesuelai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 „Prekių eksportas, importas pagal šalis ir teritorijas“. Lietuvos statistika. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 17 d. {{cite web}}: Cite has empty unknown parameter: |1= (pagalba)
  2. ↑ Kraujelis, R., 218 psl.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Venesuelos lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  4. ↑ 4,0 4,1 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  5. ↑ Kraujelis, R., 218 psl.
  6. ↑ Kraujelis, R., 274 psl.
  7. ↑ Antanas Perkumas – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  8. ↑ Venesuelos santykiai su Lietuva – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  9. ↑ Mažėja Lietuvos diplomatų užsienyje (15min.lt)
  10. ↑ J. Guaido padėkojo jį laikinuoju Venesuelos prezidentu pripažinusiai Lietuvai
  11. ↑ „Los 28 países de la UE no reconocen la Constituyente“. Hoy Digital (ispanų). 2017 m. rugpjūčio 3 d. Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 5 d.
  12. ↑ Venesuela | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-02-17 iš Wayback Machine projekto.
  13. ↑ Asmenų perkėlimas į Lietuvą (Lietuvos Respublikos ambasada Ispanijos Karalystėje) Archyvuota kopija 2022-02-17 iš Wayback Machine projekto.
  14. ↑ Iš Venesuelos perkelti pirmieji lietuviai („Klaipėda“)
  15. ↑ Į Lietuvą iš Venesuelos persikėlė dar 17 lietuvių ir jų artimųjų
  16. ↑ Venesuela. Gabalėliai Lietuvos. Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje
  17. ↑ Venesuelos literatūra – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  18. ↑ Venesuelos salės futbolo rinktinė užsitikrino vietą atkrintamosiose varžybose
  19. ↑ Olimpinis atrankos turnyras (basketnews.lt)
  20. ↑ Miklovas, Jonas. „Rinktinės treniruotę nutraukė tankai ir dūmai (video)“. BasketNews.lt. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 17 d.
  21. ↑ Miklovas, Jonas. „Pakeliui į rungtynes sugedo Lietuvos rinktinės autobusas“. BasketNews.lt. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 17 d.
  22. ↑ „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ vaizdo klipu susidomėjo Venesuelos žiniasklaida (Venesuela.lt)
  23. ↑ Migracijos metraštis 2016 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  24. ↑ Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  25. ↑ Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  26. ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ž • A • R
Lietuva Lietuvos užsienio politika
Afrika
Alžyras – Angola – Bisau Gvinėja – Beninas – Botsvana – Burkina Fasas – Burundis – CAR – Čadas – Dramblio Kaulo Krantas – Džibutis – Egiptas – Eritrėja – Esvatinis – Etiopija – Gabonas – Gambija – Gana – Gvinėja – Jordanija – Kamerūnas – Kenija – Komorai – Kongo DR – Kongas – Lesotas – Libanas – Liberija – Libija – Madagaskaras – Malavis – Malis – Marokas – Mauricijus – Mauritanija – Mozambikas – Namibija – Nigerija – Nigeris – PAR – Pietų Sudanas – Pusiaujo Gvinėja – Ruanda – San Tomė ir Prinsipė – Seišeliai – Senegalas – Siera Leone – Somalis – Sudanas – Tanzanija – Togas – Tunisas – Uganda – Zambija – Zimbabvė – Žaliasis Kyšulys
Lietuvos herbas
Amerika
Azija
Europa
Okeanija
Tarptautinės sąjungos
Kita
Istorinės šalys
Diplomatinės misijos
Lietuvos užsienio reikalų ministerija
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lietuvos_ir_Venesuelos_santykiai&oldid=7204766"