Julius Juzeliūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Julius Juzeliūnas
LT011-16.jpg
Gimė: 1916 m. vasario 20 d.
Čepolės k., dab. Latvija, Bauskės raj., Žeimelio valsč., Šiaulių apskr.
Mirė: 2001 m. birželio 15 d. (85 metai)
Vilniuje
Vaikai:

Tomas Juzeliūnas
Gediminas Juzeliūnas
Danguolė Juzeliūnaitė

Veikla: kompozitorius, vargonininkas, chorvedys, pedagogas, mokslininkas – humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras.
Žymūs apdovanojimai:

Julius Juzeliūnas (1916 m. vasario 20 d. Čepolės k., dab. Latvija, Bauskės raj., Žeimelio valsč., Šiaulių apskr.2001 m. birželio 15 d. Vilniuje) – žymus kompozitorius ir pedagogas, humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras, politinis veikėjas, vienas iš Lietuvos Sąjūdžio steigėjų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lankė Žeimelio pradžios mokyklą, savarankiškai išmoko griežti smuiku, skambinti gitara ir fortepijonu, groti klarnetu. Giedojo Žeimelio bažnyčios chore ir iš jo vadovo Juozo Pėželio išmoko vargonuoti. Nuo 1935 m. jau pavaduodavo savo mokytoją, kai jis išvykdavo į Klaipėdoje rengiamus muzikos mokytojų kursus. Vėliau J. Juzeliūnas gavo vargonininko vietą Kyburių (Pasvalio raj.) parapijoje.

19371939 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir vadovavo karių chorui. 19391944 m. Šiaulių muzikos mokykloje mokėsi vargonuoti (dėst. Juozas Karosas), griežti altu (dėst. Povilas Matiukas), skambinti fortepijonu (dėst. I. Prielgauskas ir Julius Gaidelis) ir muzikos teorijos disciplinų (dėst. J. Karosas). Mokydamasis griežė altu mokyklos moksleivių styginių orkestre (dirigentas J. Karosas) ir miesto muzikinio teatro simfoniniame orkestre (dirigentas Petras Armonas).

Nuo 1940 m. kartu mokėsi ir Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje (1944 m. eksternu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją). 1943 m. vargonų klasės baigiamųjų egzaminų programoje buvo sudėtingų kūrinių: J. S. Bacho Toccata ir fuga C-dur, M. Regerio Toccata d – moll ir F. Guilmanto Sonata.

Šiauliuose J. Juzeliūnas apie dvejus metus vargonininkavo Jėzuitų bažnyčioje, vadovavo vaikų ir nedideliam, bet pajėgiam mišriajam chorui, kuris atlikdavo Vakarų Europos klasikų religinę muziką, Juozo Naujalio mišias, Juozo Karoso, Jono Dambrausko ir Juliaus Gaidelio giesmes. Be pamaldų bažnyčioje, choras pasirodydavo viešuose koncertuose Šiauliuose ir kitur.

Nuo 1940 m. dėstė muziką Šiaulių aukštesniojoje prekybos mokykloje ir vadovavo dideliam (apie 100 dalyvių) moksleivių chorui, kurį laiką mokytojavo ir vadovavo chorui suaugusiųjų gimnazijoje.

19441948 m. Kauno konservatorijoje studijavo kompoziciją (prof. Juozo Gruodžio klasė); instrumentuotę dėstė Antanas Budriūnas, fortepijono discipliną S. Vainiūnas, muzikos kūrinių analizę J. Nabažas. Studijų metais vargonininkavo Kauno jėzuitų bažnyčioje, kaip vargonininkas pasirodydavo ir viešuose koncertuose.

19461948 m. vadovavo Lietuvos kūno kultūros instituto studentų chorui ir įvairiems vokaliniams ansambliams, koncertavo Kaune ir periferijoje. Konservatoriją baigęs su pagyrimu, 19491952 m. studijavo kompoziciją Leningrado N. Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos aspirantūroje (prof. V. Vološinovo klasė). 1954 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvių liaudies daina kai kurių lietuvių tarybinių kompozitorių simfoninėje kūryboje“, o 1972 m. – daktaro disertaciją „Akordo sandaros klausimu“ (išleista 1972 m.). Kaip mokslininkas J. Juzeliūnas tyrinėjo lietuvių muzikos folklorą (sudarė jo klasifikavimo sistemą pagal melodijų atraminius tonus) ir neeuropines muzikos kultūras – tuo tikslu lankėsi penkiose Afrikos ir dviejose Azijos šalyse.

Nuo 1948 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, 19541966 m. – valdybos pirmininko pavaduotojas, vėliau – valdybos tarybos narys. Nuo 1957 m. – Kompozicijos katedros docentas, nuo 1970 m. – profesorius, 1992–1995 – Kompozicijos katedros vedėjas, išugdė apie 50 kompozitorių. 19911995 m. buvo Lietuvos mokslo tarybos narys. Padėjo organizuoti dainų šventes ir kitus kultūros renginius.

Nuo 1988 m. – Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir veiklus dalyvis, vėliau – Sąjūdžio seimo tarybos narys, dirigavo Sąjūdžio mitinguose. Buvo komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti (nuo 1991 m. Represijų Lietuvoje tyrimo centras) tarybos pirmininkas, 19891991 m. – Sovietų Sąjungos liaudies deputatas.

1954 m. suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, 1966 m. – liaudies artisto garbės vardai, 1991 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 1996 m. – Gedimino IV laipsnio ordinu.

Mirė 2001 m. Vilniuje. Palaidotas Saltoniškių kapinėse, Vilniuje.

Sūnus Tomas Juzeliūnas yra kompozitorius. Kitas sūnus Gediminas Juzeliūnas yra fizikas, fizinių mokslų habilituotas daktaras, o duktė Danguolė Juzeliūnaitė – lituanistė.

Lietuvos Respublikos Seimas 2016 metus paskelbė Juliaus Juzeliūno metais.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juzeliūnas yra vienas svarbiausių lietuvių muzikos modernistų, padaręs įtakos kitiems kompozitoriams. Kūrybos kelią pradėjo kaip tradicionalistas, parašydamas baletą „Ant marių kranto“ (1953 m.) ir dvi pirmąsias simfonijas.

Opera „Sukilėliai" (pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną, 1957 m.) buvo uždrausta dėl politinių priežasčių ir pastatyta tik 1977 m.

Juzeliūnas plačiai išgarsėjo nuosaikiai modernios kalbos simfonine siuita „Afrikietiški eskizai" (1961 m.). Nuo to laiko jis kūrė originalią harmonijos sistemą, kurią diegė naujai rašomuose kūriniuose: simfoninėje poemoje „Pelenų lopšinė“ (1963 m.), Koncerte smuikui, vargonams ir kameriniam orkestrui (1963 m.), Simfonijoje Nr. 3 „Žmogaus lyra“ (pagal Eduardo Mieželaičio eiles, 1965 m.).

Nuo 1962 m. Juzeliūnas rašė styginių kvartetus, pelniusius jam pripažinimą daugelyje šalių (Nr. 1, 1962, Nr. 2, 1966, Nr. 3 „Devyni laiškai ir post scriptum", 1969, Nr. 4 „Raga a quattro, 1980).

Antroji opera „Žaidimas“ (pagal Friedricho Dürrenmatto romaną „Avarija", 1968 m.), parašyta novatoriška muzikine kalba, po ilgų svarstymų nebuvo pastatyta ir pirmą kartą koncertiškai atlikta tik 2007 m., jau po autoriaus mirties.

Tarp svarbiausių kūrinių minėtini Koncertas vargonams (1969 m.), Sonata smuikui ir fortepijonui (1972 m.), Sonata balsui ir vargonams „Melika" (1973), simfonija-oratorija „Cantus magnificat“ (Vilniaus universiteto 400-osioms metinėms, 1979), Simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės" (1982 m.), kantata „Gėlių kalbėjimas" (pagal Jono Meko eiles, 1985 m.), Koncertas klarnetui ir styginiams (1985 m.), Sonata fortepijonui Nr. 2 (1986 m.), Simfonija Nr. 6 „Patarlių simfonija" (1991 m.), „Dėkojimas" violončelei ir styginiams (Andrejui Sacharovui, 1992 m.), „Litanijos" obojui (1997 m.).

Chorai yra pamėgę J. Juzeliūno dainas Salomėjos Nėries tekstais „Sudeginkit mane“, „Akmenėlis turi šaltą širdį“, „Bangų barami“, išplėtotą J. Naujalio dainą „Lietuva brangi".

Jaunystėje kompozitorius rašė religinę muziką: „Atleisk man, Viešpatie“, „Iš Tavo rankų, Dieve“, „Keleivio malda“, „Kėlėsi Kristus“. Baletas „Ant marių kranto" pastatytas Vilniuje, Rygoje, Taline, Lvove, simfoniniai ir kameriniai kūriniai skambėjo Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje, Italijoje, JAV, Rusijoje.

Šaltinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • ZUBRICKAS, Boleslovas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. (informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas)
  • JUZELIŪNAS, Julius. Straipsniai. Kalbos. Pokalbiai. Amžininkų atsiminimai. Vilnius: Rašytojų s – gos l – kla, 2002.672 p.