Mindaugas Navakas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Mindaugas Navakas
Mindaugas Navakas, 2016.jpg
Mindaugas Navakas knygos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ pristatyme, Vilnius, 2016 m.
Gimė: 1952 m. sausio 24 d. (65 metai)
Kaune
Sutuoktinis(-ė): Jovita Laurušaitė-Navakienė
Vaikai:

Vytautas Navakas, Naglis Navakas

Veikla: Lietuvos skulptorius
Alma mater: 1977 m. Lietuvos dailės institutas
Žymūs apdovanojimai:
Commons-logo.svg Vikiteka: Mindaugas NavakasVikiteka

Mindaugas Navakas (Simas, g. 1952 m. sausio 24 d. Kaune) – Lietuvos skulptorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystėje susidomėjo keramika, 19621969 m. mokėsi Juozo Naujalio gimnazijoje.[1] 1969–1970 m. studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute, 1970–1971 m. ten pat studijavo interjerą ir įrengimus. 1971–1977 m. studijavo skulptūrą ir architektūrą Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1977 m. ten pat dėstė skulptūrą. Parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 1977 m. 1999 m. M. Navako ir Eglės Rakauskaitės darbas „Nepavadintas“ demonstruotas pirmojoje Lietuvos ekspozicijoje 48-ojoje Venecijos bienalėje.[2][3]

Kūrėjui įtaką padarė Prahos pavasario išvakarėse (1968 m.) šeimos namuose atsiradusi magnetola „Neringa“, leidusi klausytis transliacijų iš Vakarų pasaulio, taip pat praktikos metu Ermitaže matyta JAV technikos progreso paroda „JAV pramoninė estetika“.[1] 1971-1975 m. dainavo saviveiklinėje Kęstučio Antanėlio roko grupėje „Antanėliai“, kuri 1971 m. nelegaliai pastatė Endriu Loido Veberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“.[4] Tais pačiais metais padėjo „Kanklininko“ skulptūrą kalančiam Robertui Antiniui, skulptorius Stanislovas Kuzma M. Navaką supažindino su Vladu Vildžiūnu ir Marija Ladigaite-Vildžiūniene, turėjusiais dirbtuves Jeruzalėje.[5]

1977 m. apgynė diplominį darbą „Brendanti mergaitė“ – miesto skverui skirtą dekoratyvinę skulptūrą. Tais pačiais metais darbas demonstruotas parodoje restorano „Medininkai“ kieme.[6]

Netrukus po baigimo tapo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) nariu. 1993 m. pateikė prašymą iš jos išstoti protestuodamas prieš sąjungos nenorą persitvarkyti pagal rinkos dėsnius. Prašymas patenkintas praėjus metams po įteikimo. 2003 m. pristatė pusvalandžio trukmės video darbą „Po dešimties metų“, kuriame kartu su taip pat iš LDS išstojusiu tapytoju Jonu Gasiūnu šoka stepą. Titruose kūrinio pabaigoje pažymima, jog po menininkų išstojimo iš LDS praėjo dešimt metų ir teigiama, jog LDS permainos po TSRS žlugimo nepateisino kūrėjų bendruomenės vilčių.[7]

1989 m. dalyvavo paminklo skirto masinių deportacijų aukoms „Atsisveikinimas su Lietuva“, turėjusio būti pastatyto Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, konkurse. Konkursui pateiktas projektas – masyvus granitinis kryžius ant traukinio platformos – gavo pirmąją premiją, bet nebuvo įgyvendintas kilus nesutarimams dėl tremtinių atstovams netinkamo plastinio nepriimtino plastinio sprendimo.[8]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brolis – kompozitorius Arūnas Navakas. 1980 m. spalio 18 d. vedė Jovitą Laurušaitę, su kuria susilaukė dviejų sūnų, Vytauto (g. 1982 m.) ir Naglio (g. 1986 m.).[9]

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Keturios didžiosios nesavarankiškos“ (1993–2008 m.) parodos Nacionalinėje dailės galerijoje metu, 2014 m.
„Kablys ir žiedai“ (1992–1994 m.), Jeruzalės skulptūrų sodas

Viešiosios erdvės objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Fantastinis žvėris“, Vilnius, 1978 m.
  • „Užtvara“, Panerių skulptūrų parkas, Vilnius, 1985 m.
  • „Nesavarankiška“, Jeruzalės skulptūrų sodas, Vilnius, 1992 m.
  • „Kablys“, Geležinkelininkų rūmai, Vilnius, 1994 m.
  • „Trys didžiosios nesavarankiškos“, 1994 m.
  • „Pastogė G“, Jeruzalės skulptūrų sodas, Vilnius, 1995 m.
  • „Reconnaissance“, Zossener g., Helersdorfas, Berlynas, 19971998 m.
  • „Grindinys“, Molėtų skulptūrų parkas, Molėtai, 2001 m.
  • „Horizontalus cilindras“, Tarptautinė skulptūros kvadrienalė „Europos erdvė“, Ryga, 2004 m.
  • „Raudonas“, Jeruzalės skulptūrų sodas, Vilnius, 2004 m.
  • „Didžioji vaza“, Latvijos Valstybinis dailės muziejus, Ryga, 2005 m.
  • „Nauja kabykla“, 20072008 m.
  • „Penkios didelės skulptūros satelitinėje Savičiūnų gyvenvietėje“, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programa „Menas netikėtose erdvėse“, Vilnius, 2008 m.
  • „Trikojis“, 2008 m.
  • „Dviaukštis“, Neries krantinė, Vilnius, 2009 m.

Scenografijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Vilniaus sąsiuvinis Nr. 1“, fotomontažų albumas, 19811985 m.
  • „Vilniaus sąsiuvinis Nr. 2“, fotomontažų albumas, 19881994 m.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 (2015) Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus, 121.
  2. Lubytė, Elona (2011). „Art as a Witness. Sculptor Mindaugas Navakas“. lituanus.org. Nuoroda tikrinta 2014-04-30. 
  3. (2015) Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus, 125.
  4. (2015) Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus, 123.
  5. (2015) Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus, 125.
  6. (2015) Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus, 127.
  7. Lubytė, Elona (2008). Permainų svoris. Dailės vadyba Lietuvoje 1988-2006, 140.
  8. (2015) Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus, 141.
  9. (2015) Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus, 129.