Birutė Žilytė-Steponavičienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Birutė Žilytė)
Jump to navigation Jump to search
Birutė Janina Grasilda Žilytė-Steponavičienė
Gimė 1930 m. birželio 2 d. (90 metų)
Nainiškiai
Sutuoktinis (-ė) Algirdas Steponavičius
Veikla dailininkė grafikė, knygų iliustratorė
Alma mater 1956 m. Valstybinis dailės institutas
Žymūs apdovanojimai

1997 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius
2015 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

Birutė Janina Grasilda Žilytė-Steponavičienė (g. 1930 m. birželio 2 d. Nainiškiuose, Miežiškių sen., Panevėžio raj.) – lietuvių dailininkė grafikė, knygų iliustratorė.

Mokėsi Miežiškių pradinėje mokykloje, Panevėžio mergaičių ir suaugusiųjų gimnazijose. 1956 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija).

19631987 m. dirbo M. K. Čiurlionio meno mokykloje dėstytoja. Nuo 1956 m. dirba kūrybinį darbą (knygų iliustravimas, grafika, sieninė tapyba). Buvo ilgametė „Genio“ žurnalo iliustruotoja. Už knygų vaikams iliustracijas apdovanota Lietuvos ir tarptautinėmis premijomis.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė grafikos kūrinių (ciklai – Anykščiai I–IV 1961, Vilnius I–IV 1966, Augalai I–IV 1973–1974, triptikas Žalgiris I–III 1970, Talino grafikos trienalės I premija, 1971), jiems būdinga savita pasaulėjauta, įtaigi vaizduosena, daugiareikšmė ir daugiaplanė meninė visuma. Iliustravo knygų vaikams (K. Jakubėno Abėcėlė 1958, A. Liobytės Pabėgusi dainelė 1966 21975 ir Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį 1970 32007, Tarptautinės knygos parodos Leipcige aukso medalis, 1971, J. Rainio Aukso sietelis 1967, Aukso obuolio prizas Bratislavoje 1969, K. Kubilinsko Stovi pasakų namelis 1974 21985, S. Nėries Eglė žalčių karalienė 1989, 2007 su papildytomis iliustracijomis). Sukūrė sienų tapybos kompozicijų (buvusioje kavinėje Nykštukas Vilniuje, su vyru A. E. Steponavičiumi, L. Ločeriu, 1964, neišliko, vaikų sanatorijoje Pušelė Valkininkuose, su A. E. Steponavičiumi, 1972; šio suniokoto kūrinio skaitmeniniu būdu atkurtas fragmentas yra MO muziejuje Vilniuje), joms būdinga lietuvių stebuklinių pasakų išradingi vaizdiniai, įvaizdžių įvairovė, vyrauja kūrinio dalių konstruktyvi dermė. Sudarė albumą Algirdas Steponavičius: Paslaptingas būties švytėjimas (2002).

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]