Algirdas Steponavičius (1927)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Algirdas Steponavičius
Gimė 1927 m. sausio 12 d.
Kaunas
Mirė 1996 m. spalio 21 d. (69 metai)
Vilnius
Tėvas Juozapas Steponavičius
Sutuoktinis (-ė) Birutė Žilytė-Steponavičienė
Veikla dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, rašytojas
Alma mater 1950 m. Vilniaus dailės institutas
Žymūs apdovanojimai

1990 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

Algirdas Steponavičius (1927 m. sausio 12 d. Kaune – 1996 m. spalio 21 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, rašytojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Kaune, kur gyveno iki 1939 m. Yra kilęs iš leidėjų šeimos. Tėvas – Juozapas Steponavičius – aktyvus spaustuvininkas, leidėjas, žurnalistas.

Didžiausią gyvenimo dalį praleido Vilniuje. 1950 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą, grafikos katedrą. 1951 m. vedė dailininkę-grafikę, knygų iliustratorę Birutę Janiną Žilytę. Mirė 1996 m. savo dirbtuvėse Užupyje. Palaidotas Vilniaus Jeruzalės kapinėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1958 m. dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse dailės parodose. Dirbo knyginės ir lakštinės grafikos bei monumentaliosios tapybos srityse. Iliustravo knygų: rinkinį „Mįslės“ (1958 m.), Kazio Borutos „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963 m., LDM), tautosakos rinkinį „Šepetys repetys“ (1965 m., LDM), Kosto Kubilinsko „Varlė karalienė“ (1967 m.), Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1973 m., rus.), Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ (1987 m.).[1] LDM saugomi darbai: „Marytė Margytė“ (1960 m.), „Rytas“ (1961 m.), triptikas „Kėdainių chemijos kombinatas“ (1963 m.) ir kt.

Prisidėjo prie keleto žurnalų, tokių kaip „Tarybinė moteris“ (19521953 m.), „Genys“ (19541987 m.) ir „Pegalė“ (19621971 m.), iliustravimo.

Kartu su žmona Birute 19691972 m. Naujųjų Valkininkų vaikų tuberkuliozinėje sanatorijoje „Pušelė“ sukūrė beveik 50 metrų freską – vieną novatoriškiausių ir originaliausių 8-ojo dešimtmečio dailės kūrinių Lietuvos naujojoje architektūroje. 1972 m. freska buvo įtraukta į saugomų dailės paminklų sąrašus. 1993 m. įrašyta į Kultūros vertybių registrą, unikalus kodas 14550.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinėje knygos parodoje Leipcige 1965 m. iliustracijos Kosto Kubilinsko knygai „Varlė karalienė“ pažymėtos Aukso medaliu. 1967 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas. Vėliau apdovanotas „Aukso obuoliu“ tarptautinėje iliustracijų parodoje Bratislavoje (1967 m.), pirmąja premija knygos meno trienalėje „Vilnius’81“ (1981 m.), pirmojo laipsnio diplomu ir medaliu XXI tarprespublikiniame knygos meno konkurse Rygoje (1989 m.). 1989 m. laimėjo Ivano Fiodorovo diplomą (aukščiausią apdovanojimą) knygos meno konkurse Maskvoje, Jono Kazimiero Vilčinskio diplomą už gražiausiai iliustruotą Lietuvos metų knygą.[2]

1990 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nijolė LukšionytėAlgirdas Steponavičius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. - 103-104
  2. Būties švytėjimas // XXI amžius, 2003-04-16, Nr. 30 (1134)