Vladimiras Tarasovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vladimiras Tarasovas
rus. Владимир Петрович Тарасов
Vladimir Tarasov 2007.JPG
Vladimiras Tarasovas 2007 m.
Gimė: 1947 m. birželio 29 d. (70 metų)
Archangelskas, Rusija Rusija
Veikla: Lietuvos džiazo muzikantas (būgnai), režisierius, instaliacijų autorius, „Triumfo“ premijos laureatas, 2009 m.[1] [2]

Vladimiras Tarasovas (rus. Владимир Петрович Тарасов, g. 1947 m. birželio 29 d. Archangelske, Rusijoje) – Lietuvos džiazo muzikantas, būgnininkas, perkusininkas, režisierius–statytojas, instaliacijų autorius, pasaulinio garso eksperimentininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Tarasovas pradėjo groti džiazą nuo 14 metų Archangelske, vietiniame jūreivių klube. 19611966 m. mokėsi Archangelsko aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1966 m. pradėjo studijuoti Leningrado konservatorijoje, tačiau dėl džiazo propagavimo tais pačiais metais buvo pašalintas iš mokslų [3].

Būdamas 20 metų, 1967 m. persikėlė į Vilnių. Ėmė groti džiazą populiarioje „Neringos“ kavinėje kartu su Viačeslavu Ganelinu ir kontrabosininku Grigorijumi Talasu. Dirbo Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniame orkestre, valstybiniame pučiamųjų orkestre "Trimitas". Nuo 1984 m. – Valstybinės filharmonijos solistas.

Nuo 1970 m. drauge su V. Ganelinu dirbo Vilniaus statybininkų kultūros namuose, grojo duetu „Gintarinės triūbos“ festivalyje Kaune, taip pat džiazo festivaliuose Gorkyje (1970 m.), Donecke (1971 m.). Sverdlovske susipažino su saksofonininku Vladimiru Čekasinu. Netrukus, po V. Čekasino persikėlimo 1971 m. į Vilnių, gimė žymusis trio Ganelinas – Tarasovas – Čekasinas, arba GTČ. Apie šį kolektyvą V. Tarasovas parašė autobiografinę knygą "Trio" ("Baltos lankos", 1998 m.). Kartu su šiuo trio V. Tarasovas grojo daugelyje TSRS bei užsienio festivalių, leido įrašus.

V. Tarasovas buvo renkamas geriausiu TSRS būgnininku (19801987 m.) ir metų džiazo muzikantu Nr.2 (1987 m.), Europos būgnininku Nr.2 (1986 m.). 1991 m. subūrė Lietuvos akademinės muzikos ir džiazo muzikantų orkestrą "Lithuanian Art Orchestra".

Išsamiai apie Vladimiro Tarasovo kūrybą

V. Tarasovas komponuoja muziką kino filmams, dramos spektakliams, šokio pastatymams, taip pat kuria ir vizualųjį meną, rengia personalines bei grupines parodas kartu su kitais menininkais. Nuo 1999 m. iki 2003 m. – Lietuvos Rusų dramos teatro meninis vadovas. Šio teatro scenoje režisavo spektaklio „Maskva – Petuški“ (aut. Venediktas Jerofejevas) pastatymą. 2009 m. gavo „Triumfo“ premiją[4].

Individualūs projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1994 m.
  • 1995 m.
    • Vandens muzika, Akademie Schloss Solitude, Štutgartas
  • 1996 m.
  • 1997 m.
    • Varpai Šv. Kazimierui, Šv. Kazimiero bažnyčia, Vilnius
    • Koncertas musėms Nr. 3, Talino miesto galerija
  • 1998 m.
    • Dvasių muzika, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
    • Noktiurnas popieriui, Leopoldo Hoescho muziejus, Diurenas
    • Dvasių muzika Nr. 2, Tabakmano galerija, Niujorkas
  • 1999 m.
    • Ach so…, Giedrės Bartelt galerija, Berlynas
  • 2000 m.
    • Ach so..., Akademie Schloss Solitude, Štutgartas
    • New York – New York, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
    • New York – New York, Barricko muziejus, Las Vegasas
  • 2000 – 2001 m.
    • Kalėdų vainikas, Vilniaus bažnyčios
  • 2002 m.
    • Noktiurnas popieriui Nr. 2, Šiuolaikinio meno centras DOM, Maskva
  • 2003 m.
    • Garso žaidimai, Sankt Peterburgo valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas
    • Šechina, „Lietuvos aido” galerija, Vilnius
  • 2004 m.
  • 2005 m.
    • Kaziukas, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tautvydas Bajarkevičius Vladimir Tarasov: between sound and image, Vilnius: Baltos lankos, 2008. – 111 psl. – ISBN 978-9955-23-145-5
  • Владимир Тарасов Трио, Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 292 psl. – ISBN 9986-861-67-5
  • Владимир Тарасов Трио, Мoсква: Новое литературное обозрение, 2004. – 256 psl. – ISBN 5-86793-321-0.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]