Arvydas Juozaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Arvydas Juozaitis
Arvydas Juozaitis 2019.jpg
Gimė 1956 m. balandžio 18 d. (63 metai)
Vilnius
Tėvas Jonas Algimantas Juozaitis
Motina Liucija Vytautė Juozaitienė
Sutuoktinis (-ė) Oksana Juozaitienė, [1]
Vaikai Vygaudas, Aldona,
Uljana, Gediminas
Veikla ekonomistas, sportininkas, filosofas, publicistas, rašytojas-dramaturgas, politinis bei visuomenės veikėjas
Alma mater 1980 m. Vilniaus universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka Arvydas JuozaitisVikiteka

Arvydas Juozaitis (g. 1956 m. balandžio 18 d. Vilniuje) – Lietuvos filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19631974 m. mokėsi Vilniaus 7-oje vidurinėje mokykloje. 1974–1980 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Pramonės ekonomikos fakultete, ekonomistas. 1982–1985 m. VU aspirantas. 1985–1987 m. LSSR konservatorijos dėstytojas. 1986 m. VU apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Subjektyvioji realybė ir istorinis subjektas Vilhelmo Diltėjaus filosofijoje“.

1987–2001 m. Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis. [2] 19982004 m. VU Tarptautinės verslo mokyklos filosofijos dėstytojas. 20012003 m. ministro pirmininko Algirdo Brazausko patarėjas švietimo ir kultūros klausimais. [3] 20042009 m. Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė. 2009–2012 m. gyveno ir dirbo Rygoje. 2012–2017 m. LTOK viceprezidentas. 20132018 m. Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius, nuo 2018 m. Sveikatos mokslų fakulteto docentas.

Moka rusų, anglų, latvių, supranta lenkų, vokiečių kalbas. [4]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas –  Jonas Algimantas Juozaitis (g. 1933), 54 metus dirbęs Vilniaus Pedagoginio instituto/Edukologijos universiteto dėstytoju ir docentu, tinklinio sporto meistras, treniravęs Lietuvos vyrų tinklinio rinktinę; paruošęs plaukiką sūnų Arvydą Monrealio (1976) Olimpinėms žaidynėms.   Motina –  Liucija Vytautė Veiverytė-Juozaitienė (1932–2013), ekonomistė, dirbusi Vilniaus tiksliųjų staklių ENIMS gamyklos "Precizika" instituto vyr. ekonomiste. Brolis – Aurimas Marijus Juozaitis (g. 1960 m.), dirbęs Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo viceministru, dirbantis edukologijos srityje. Pirmoji žmona – Laima Balsevičiūtė-Juozaitienė (g. 1956 m.), dirbusi biologijos mokytoja, vidurinės mokyklos direktore.  Antroji žmona - Oksana Šurinova-Juozaitienė (g. 1975 m.), vaikų dailės mokytoja. 

Sportinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 19741977 m. daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas
  • 1976 m. SSRS plaukimo čempionas ir rekordininkas [5]
  • SSRS tarptautinės klasės sporto meistras
  • 1976 m. Monrealio XXI olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas 100 m. krūtine – 1:04.23; 200 m. krūtine – 6 vieta; 4×100 kombinuotoje estafetėje – 5 vieta; olimpinis rekordininkas 100 m krūtine
  • 1976 m. Peskaroje (Italija) Europos taurės laimėtojas
  • 1988 m. vienas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo iniciatorių, komiteto Generalinės asamblėjos ir Vykdomojo komiteto narys
  • 2003–2017 m. LTOK Kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas
  • 2012–2017 m. LTOK viceprezidentas ir vykdomojo komiteto narys

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

[1988 m. balandžio 20 d. perskaitė viešą pranešimą "Politinė kultūra ir Lietuva", tapusiu viena iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ideologijos ištakų. [1988]] m. birželio 3 d. išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, vėliau – Sąjūdžio Seimo tarybos nariu. Sąjūdžio programos, roko maršų, kitų Sąjūdžio akcijų rengėjas. 1989 m. rinkimuose į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdis iškėlė varžytis su LKP CK I-uoju sekretoriumi Algirdu Brazausku. Likus kelioms savaitėms iki rinkimų, Sąjūdžio Tarybos sprendimu savo kandidatūrą atsiėmė. 1990 m. paskelbė straipsnį „Istorinė klaida“. 1990 m. vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų. 19941998 m. Santarvės fondo kūrėjas ir pirmininkas.

2018 m. birželio 11 d. 55 visuomenės veikėjai išplatino kreipimąsi į Lietuvos piliečius ir Arvydą Juozaitį, ragindami jį dalyvauti 2019 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, kviesdami remti jo kandidatūrą. Tarp pasirašiusiųjų: rašytojai Algimantas Baltakis, Vytautas Bubnys, poetės Erika Drungytė, Vidmantė Jasukaitytė, kompozitorius Algimantas Raudonikis, aktoriai Juozas Budraitis, Ramūnas Cicėnas, Virginija Kochanskytė, Gediminas Storpirštis, sportininkai Lina Kačiušytė, Romas Ubartas, signatarai Jurgis Jurgelis, Audrius Rudys, Sąjūdžio pradininkai Bronius Genzelis, Saulius Lapienis, Bronius Leonavičius, Algimantas Nasvytis, eksministrai Leonas Ašmantas, Jonas Biržiškis, Albertas Sinevičius, lituanistai Alvydas Butkus, Jūratė Laučiūtė, Aldonas Pupkis, istorikai Tomas Baranauskas, Valdemaras Šimėnas, astronomas Gunaras Kakaras, fizikas Libertas Klimka, dailininkai Rimantas Dichavičius, Arūnas Sakalauskas, Aloyzas Stasiulevičius, filosofai Vytautas Rubavičius, Krescencijus Stoškus, žurnalistas Vidas Mačiulis, akademikas sociologas Romualdas Grigas, mitologas Dainius Razauskas, psichologas Gediminas Navaitis ir kiti. 2018 m. rugsėjo 17 d. paskelbė kandidatuosiantis prezidento rinkimuose. [6][7]

Kūrybinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas. 1990 m. savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas. 19952000 m. žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. [8] 2007–2009 m. žurnalo „Baltika“ (Kaliningradas/Karaliaučius) ir žurnalo „Paralelės“ (Kaliningradas/Karaliaučius-Klaipėda) redakcinių kolegijų narys. Nuo 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Lietuvos žurnalistų sąjungos, Tomo Mano draugijos narys. 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.

Pastatytos pjesės ir kt.
  • 1996 m. „Iliuzijų slėnis“ – LTV, rež. V. Svirskis
  • 1996 m. „Vien žingsniai“ – LR, rež. Algimantas Pociūnas
  • 1996 m. „Veidas lange“ – Klaipėdos dramos teatras, rež. Povilas Gaidys
  • 1997 m. dokumentinio filmo apie Tėvą Stanislovą – „Stotis tyloje“ – scenarijaus autorius ir kūrėjas, Vilnius, studija „А“, rež. Aldona Bugvilionienė
  • 1998 m. „Vyras iš gatvės“ – Tauragės liaudies teatras, rež. Genovaitė Urmonaitė
  • 1999 m. „Šuns metai“ – Tauragės liaudies teatras, rež. Genovaitė Urmonaitė
  • 2007 m. „Salomėja“ – Šiaulių dramos teatras, rež. Albertas Vidžiūnas
  • 2007 m. projektas-libretas roko operai „Kalanta“, apie Romą Kalantą, komp. Kęstutis Antanėlis
  • 2008 m. „Potsdamo aikštė“ – Kaliningrado/Karaliaučiaus šokio teatras „Inkliūzai“, rež. Natalija Agulnik
  • 2012 m. „Širdis Vilniuje“ – Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius, rež. Jonas Vaitkus ir Albertas Vidžiūnas
  • 2015 m. „Karalienė Luizė“ – Klaipėdos dramos teatras, rež. Gytis Padegimas
  • 2017 m. dokumentinio filmo apie tapytoją Liną Jankų scenarijaus autorius – „Kaip galima tapyba“, LRT, rež. Petras Savickis

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sąjūdis ir demokratija. – Vilnius: Periodika, 1990. – 105 p.
  • Valdžia ir laisvė: straipsnių rinkinys. – Vilnius: Žurnalistika, 1990. – 107 p.
  • The Lithuanian Independence Movement and National Minorities. – Frankfurt am Main: J. W. Goethe-University, 1992. – 34 p.
  • Nepriklausomybės kryžkelė: straipsniai, kelionės, interviu. – Vilnius: Liktarna, 1992. – 158 p.
  • Tarp žmonių: publicistiniai portretai. – Vilnius: Diena, 1993. – 180 p. – ISBN 9986-424-00-3
  • Laiškai post scriptum: esė. – Vilnius: Viltis, 1995. – 141 p. – ISBN 9986-14-064-1
  • Šanchajaus istorijos: novelių knyga. – Kaunas: Spindulys, 1995. – 196 p. – ISBN 9986-408-52-0
  • Tėvas Stanislovas: pasakojimų knyga. – Vilnius: Džiugas, 1995. – 285 p.: iliustr. – ISBN 9986-29-018-X
  • Salomėja – sunkiausi metai: drama / dail. Saulius Chlebinskas. – Vilnius: Regnum, 1995. – 150 p.: iliustr. – ISBN 9986-494-36-2
  • Alsavimas: teatro novelės, pjesės. – Kaunas: Spindulys, 1996. – 141 p. – ISBN 9986-811-23-6
  • Vilniaus langas: trys dalys. – Vilnius: Margi raštai, 1998–2000.
  • Prisilietimai: pokalbių knyga. – Vilnius: Pradai, 1999. – 189 p.: iliustr. – ISBN 9986-943-22-1
  • Kultūros įkvėpiai. – Vilnius: Mažasis Vyturys, 2001. – 166 p. – ISBN 9955-05-019-5
  • Ištvermės metai ir Algirdas Brazauskas: 1990–1997 metų politinė patirtis. – Vilnius: A. Remeikos leidykla, 2001. – 186 p.: iliustr. – ISBN 9986-895-24-3
  • Laikraštis: romanas. T 1. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 302 p. – ISBN 9986-39-264-0
  • Karalių miestas be karalių: grožinė eseistika. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2006–2007; Vinius: Alma littera, 2014.
  • Ryga – niekieno civilizacija: grožinė publicistika. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 430 p. – ISBN 978-9955-38-995-8
  • Gyvųjų teatras: istorinių asmenybių dramos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 482 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-739-7
  • Rīga – cita civilizācija: literārā publicistika. – Rīga: Zvaigzne ABC, 2014. – 432 p.: iliustr. – ISBN 978-9934-0-4353-6
  • Kraštai ir žmonės: grožinė eseistika. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 511 p.: iliustr. – ISBN 978-609-01-1665-4
  • Napoleonas. 101 diena: istorinė drama. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 127 p. :iliustr. – ISBN 978-609-01-1840-5
  • Karalienė Luizė teatre: drama / iliustracijų autorė Birutė Ukrinaitė. – Klaipėda: Druka, 2015. – 127 p.: iliustr. – ISBN 978-609-404-198-3
  • Klaipėda – Mėmelio paslaptis: miesto epas. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 471 p.: iliustr. – ISBN 978-609-01-2518-2
  • Kuršių nerija kaip sąžinė (su kitais). – Klaipėda: Druka, 2016. – 71 p.: iliustr. – ISBN 978-609-404-223-2
  • Tėvynės tuštėjimo metas: 2000–2017 metai. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 534 p.: iliustr. – ISBN 978-609-01-3107-7
  • Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus: istorinė drama. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 183 p.: iliustr. – ISBN 978-609-01-3157-2
  • Oginskis. Polonezas: 1791–1822 metų drama. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 139 p.: iliustr. – ISBN 978-609-01-3591-4
  • Šanchajaus istorijos: novelių rinkinys. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 199 p. – ISBN 978-609-01-3559-4

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]