Petras Bingelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Crystal Clear action lock.png

Šis puslapis yra užrakintas nuo redagavimo tol, kol iškilę nesutarimai bus išspręsti diskusijose.
Užrakinimas dar nereiškia dabartinės versijos pripažinimo.


Bullet purple.png
Bullet purple.png
Petras Bingelis
Gimė: 1943 m. sausio 3 d. (74 metai)
Mardasavas, Marcinkonių valsčius
Tautybė: Lietuvis
Sutuoktinis(-ė): Vida Bingelienė
Vaikai:

Povilas, Jurgis

Veikla: Choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas
Organizacijos: Kauno valstybinė filharmonija, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija
Pareigos: Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas, profesorius
Alma mater: 1969 m. Lietuvos valstybinė konservatorija
Žymūs apdovanojimai:

1993 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

Petras Bingelis (g. 1943 m. sausio 3 d. Mardasavas, Marcinkonių valsčius) – choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, Lietuvos ir Kauno miesto politinis bei visuomenės veikėjas.[1]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19601964 m. choro dirigavimo mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dėst. Edmundas Sapranavičius). 1964–1969 m. choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (prof. Antano Budriūno ir prof. Rimtauto Kašponio klasės). 19751976 m. stažavosi Leipcigo Felikso Mendelsono Bartoldžio muzikos akademijoje, profesorių Rolfo Reuterio ir Kurto Masuro orkestrinio dirigavimo klasėse, dalyvavo tarptautiniame orkestrinio dirigavimo seminare Veimare (VDR).

Moka lietuvių, vokiečių, rusų, prancūzų kalbas.

Muzikinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar studijų metais pradėjo dirbti Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu ir Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ muzikantu bei dirigento asistentu. 19711973 m. „Varpo“ meno vadovas ir dirigentas.

Nuo 1969 m. Kauno valstybinio choro (70–80 dalyvių) organizatorius, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Choras per penkis dešimtmečius išmoko apie 150 didelės apimties įvairių epochų ir stilių kūrinių ir surengė kelis tūkstančius koncertų Lietuvoje ir svetur. Su dideliu pasisekimu koncertavo Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir kitur.

P. Bingelis yra dirigavęs daug sudėtingų kantatinio-oratorinio žanro klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių; Johano Sebastiano Bacho Mišios h-moll, „Kalėdų oratorija“ ir „Mato pasija“, Georgo Frydricho Hendelio „Mesijas“ ir „Samsonas“, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“ ir „Missa brevis“, Franco Josefo Haidno „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Paukenmesse“, Franco Šuberto Mišios As-dur, Luidžio Cherubinio „Requiem“, Džoakino Rosinio „Tankredas“ ir „Stabat Mater“, Hektoro Beliozo „Requiem“, Felikso Mendelsono Bartoldžio „Paulius“, Džiuzepės Verdžio „Requiem“, Antonino Dvoržako „Stabat Mater“, Johaneso Bramso „Vokiškasis requiem“, Kamilio Sen-Sanso „Tvanas“ ir „Kalėdų oratorija“, Ferenco Listo „Kristus“, Karolio Šimanovskio „Stabat Mater“, Karlo Orfo „Carmina Burana“ ir „Afroditės triumfas“, Bendžamino Briteno „Requiem“, Mikio Teodorakio Septintoji simfonija „Pavasaris“, Dmitrijaus Kabalevskio „Requiem“, Georgijaus Sviridovo „Pavasario kantata“ ir „Patetinė oratorija“, Česlovo Sasnausko „Requiem“, Juliaus Juzeliūno „Patarlių simfonija“ Nr.6, Jeronimo Kačinsko „Juodasis laivas“, Vlado Švedo „Rožės prie IX forto“, Teisučio Makačino „Saulės poema“, Vidmanto Bartulio „Requiem“ ir kt.

Kaune suorganizavo kamerinį orkestrą ir 1977–1979 m. jam vadovavo. 19881989 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr.dirigentas, dirigavo Džiuzepės Verdžio „Traviatą“ ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Don Žuaną“. Respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas ir narys, muzikos mokymo įstaigų valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas, įvairių meno ir repertuaro komisijų pirmininkas. Nuo 1970 m. P. Bingelis yra dainų švenčių, įtrauktų į UNESCO globojamo nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą, vyr. dirigentas bei meno vadovas: 1990 m. Tautinės dainų šventės, 1994 m., 1998 m. ir 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų švenčių, 2007 m. „Būties rato“, 2009 m. „Amžiaus sutartinės“ ir 2014 m. „Čia - mano namai“.

Choras plačiai išpopuliarino Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Juliaus Juzeliūno ir kitų lietuvių kompozitorių dainas ir sudėtingesnius kūrinius, surengė autorinių jubiliejinių koncertų, dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo kultūriniuose renginiuose, Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose. 2010 m. chorui suteiktas „Auksinio disko“ laureato vardas.

P. Bingelis ne kartą dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, Lietuvos kameriniam orkestrui, Kauno miesto simfoniniam orkestrui. Koncertavo su žymiais Lietuvos ir užsienio dainininkais: Virgilijumi Noreika, Vladimiru Prudnikovu, Irina Archipova, Badri Maisuradze ir kitais. Koncertavo su solistais: Mūza Rubackyte, Petru Geniušu, Pavelu Bermanu.

P. Bingelis yra Lietuvos muzikų sąjungos narys, Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugijos pirmininkas. Nuo 1996 m. Pažaislio muzikos festivalio įkūrėjas ir meno vadovas.

Akademinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1980 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo 1992 m. docentas, nuo 1996 m. VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius; išugdė būrį jaunųjų dirigentų. 2015 m. išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto Senato valdybos pirmininko pavaduotoju.

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1993 m. Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių), nuo 2008 m. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos rėmėjas. 1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m., 2003–2007 m., 2007–2011 m., 2011-2015 m. ir nuo 2015 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.[2]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]