Petras Bingelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Petras Bingelis
Gimė: 1943 m. sausio 3 d. (74 metai)
Mardasavas, Marcinkonių valsčius
Sutuoktinis(-ė): Vida
Vaikai:

Povilas, Jurgis

Veikla: choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas
Partija: 1993 m. Tėvynės sąjunga,
2008 m. TS-LKD
Alma mater: 1969 m. LSSR konservatorija

Petras Bingelis (g. 1943 m. sausio 3 d. Mardasave, Marcinkonių valsčius) – choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, Lietuvos ir Kauno miesto politinis bei visuomenės veikėjas. [1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19601964 m. choro dirigavimo mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dėst. Edmundas Sapranavičius). 1964–1969 m. choro dirigavimo studijas tęsė LSSR konservatorijoje (prof. Antano Budriūno ir vyr. dėst. Rimtauto Kašponio klasės). 19751976 m. stažavo Leipcigo muzikos akademijoje pas orkestrinio dirigavimo profesorius Rolfą Reuterį ir Kurtą Masurą, dalyvavo tarptautiniame orkestrinio dirigavimo seminare Veimare (VDR). Nuo 1981 m. dėstė Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, nuo 1982 m. dar ir LSSR konservatorijoje.

Muzikinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar studijų metais pradėjo dirbti Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu ir Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ muzikantu bei dirigento asistentu. 19711973 m. „Varpo“ meno vadovas ir dirigentas. 1972 m. Vilniaus miesto chorų apžiūroje „Varpas“ pripažintas absoliučiai geriausiu sostinės vyrų choru. „Varpas“ koncertavo Vilniuje ir Kaune, dalyvavo televizijos laidoje ir 1973 m. respublikiniame moterų ir vyrų chorų sąskrydyje Šiauliuose. 1975 m. „Varpui“ dirigavo IV tarptautiniame chorinės dainos festivalyje Prancūzijoje – Tūro (Tours) mieste. „Varpui", kaip garbės svečiui, dviejų dalių koncertu teko pradėti festivalį ir dainuoti festivalio baigiamajame koncerte, už tai pelnė Turo miesto medalį.

Nuo 1969 m. rugsėjo 10 d. Kauno valstybinio mišriojo choro (70–80 dalyvių) organizatorius, meno vadovas ir vyr. dirigentas. Kolektyvas per penkis dešimtmečius išmoko apie 150 didelės apimties įvairių epochų ir stilių kūrinių ir surengė kelis tūkstančius koncertų Lietuvoje ir svetur. Su dideliu pasisekimu koncertavo Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Italijoje, Ispanijoje, Argentinoje, Čilėje, Egipte, Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, Kroatijoje ir kitur. Chorui teko garbė dainuoti geriausiose minėtų valstybių koncertų salėse.

Su simfoniniais ir kameriniais orkestrais bei solistais atliko daug sudėtingų kantatinio-oratorinio žanro klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių. Tai Johano Sebastiano Bacho Mišios h-moll, „Kalėdų oratorija“ ir Mato pasijos, Georgo Frydricho Hendelio oratorijos „Mesijas“ ir „Samsonas“, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“ ir „Missa brevis“, Liudvigo van Bethoveno Devintoji simfonija ir „Missa solemnis“, Džiuzepės Verdžio „Requiem“, Džoakino Rosinio „Stabat Mater“, Antonino Dvoržako „Stabat Mater“, Felikso Mendelsono-Bartholdy oratorija „Paulius“, Kamilio Sen-Sanso opera „Samsonas ir Dalila“, Mikio Teodorakio Septintoji simfonija „Pavasaris“, Olivjė Mesiano „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atsimainymas“, Karlo Orfo kantatos „Carmina Burana“ ir „Afroditės triumfas“, Arnoldo Šionbergo kantata „Gurės dainos“, Bendžamino Briteno „Requiem“, Sergejaus Prokofjevo kantata „Aleksandras Nevskis“ ir oratorija „Ivanas Rūstusis“, Dmitrijaus Šostakovičiaus poema „Stepano Razino mirtis“, Georgijaus Sviridovo „Pavasario kantata“ ir „Patetinė oratorija“, Dmitrijaus Kabalevskio „Requiem“, Juliaus Juzeliūno Trečioji simfonija „Žmogaus lyra“ ir simfonija-oratorija „Can-tus magnificat“, Vlado Švedo kantata „Rožės prie IX forto“, Teisučio Makačino kantata „Saulės poema“ ir kt.

Choras plačiai išpopuliarino Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Juliaus Juzeliūno ir kitų lietuvių kompozitorių dainas ir sudėtingesnius kūrinius, surengė autorinių jubiliejinių koncertų, dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo kultūriniuose renginiuose, Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose, respublikinėse dainų šventėse. 1979 m. chorui suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas. Jis parengtas 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei, 1994 m. – I ir 1998 m. – II Pasaulio lietuvių dainų šventėms Kaune ir Vilniuje.

Kaune suorganizavo kamerinį orkestrą ir 1977–1979 m. jam vadovavo. 19881989 m. Kauno muzikinio teatro meno vadovas. Dirba ir pedagoginį darbą.

Nuo 1980 m. LSSR konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo 1992 m. docentas, nuo 1996 m. Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto Choro dirigavimo katedros profesorius; išugdė būrį jaunųjų dirigentų. Atlieka didelį visuomeninį darbą. Respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas ir narys, muzikos mokymo įstaigų valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas, įvairių meno ir repertuaro komisijų pirmininkas, 1973, 1978 ir 1983 m. respublikinių moterų ir vyrų chorų sąskrydžių Šiauliuose dirigentas, 1975, 1980 ir 1985 m. respublikinių dainų švenčių dirigentas, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas, 1994 m. – I ir 1998 m. – II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Lietuvoje meno vadovas ir vyr. dirigentas, Lietuvos chorų sąjungos narys. Diriguoja simfoninės ir kamerinės muzikos koncertuose.

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1993 m. Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių), nuo 2008 m. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos rėmėjas. 1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m., 2003–2007 m., 2007–2011 m., 2011-2015 m. ir nuo 2015 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. [2]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Boleslovas Zubrickas. Petras Bingelis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 190 psl.
  2. 2011 m. Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimai
  3. Boleslovas Zubrickas. Petras Bingelis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 251 psl.
  4. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=293628
  5. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=205777
  6. http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332