Jonas Gasiūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Gasiūnas
Gimė: 1954 m. rugsėjo 15 d. (64 metai)
Tiumencevas, Altajaus kraštas
Veikla: tapytojas, pedagogas
Alma mater: 1984 m. LSSR dailės institutas

Jonas Paulius Gasiūnas (g. 1954 m. rugsėjo 15 d. Tiumenceve, Altajaus kraštas, Rusija) – Lietuvos tapytojas, pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1959 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1960 m. gyveno Staniūnuose (Panevėžio rajonas). 1972 m. baigė Panevėžio 7-ąją vidurinę mokyklą. 1972–1973 m. studijavo Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete. 19751978 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1978–1984 m. studijavo LSSR dailės instituto Tapybos katedroje.

Nuo 1992 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija, VDA) dėstytojas, nuo 1998 m. docentas, nuo 2009 m. Tapybos katedros vedėjas, nuo 2010 m. profesorius. [1]

Nuo 1985 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1986-1993 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1990 m. įkūrė dailininkų grupę Angis. [2] Gyvena ir dirba Vilniuje.

Priekabiavimo skandalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2018 m. sausio mėn. tinklaraštyje „Akadės paslaptis“ paviešintos istorijos apie VDA Tapybos katedros dėstytojo J. Gasiūno galimą seksualinį priekabiavimą prie studenčių.[3][4] VDA Senato etikos komitetas pasmerkė J. Gasiūno elgesį gavęs 19 buvusių ir esamų studentų pasirašytą skundą.[5] Vasario 1 d. dėstytojas savo noru pasitraukė iš užimamų pareigų.[6]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

10-ojo dešimtmečio pradžios figūrinėje tapyboje žymu naujųjų laukinių, skurdžiojo meno įtaka, būdingos kritinės aliuzijos į mitus, gausu archetipinių ir su individualia simbolika susijusių įvaizdžių („Ir spindinti ietis perveria drakoną“, 1990 m.; „Auksiniai pataikymai virš horizonto“, 1995 m.). Nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio tapytus paviršius papildo fumažo technika (piešia ir tonuoja žvakės liepsna), yra grafiti bruožų.

Paveiksluose derina eklektiškus prieštaringus atvaizdus, juos lyg skolinasi iš žiniasklaidos, perkuria masinės kultūros įvaizdžius, ginčija prasminius jų stereotipus, yra aliuzijų į istorinius įvykius („Be tavęs man dangaus vartai nereikalingi…“, 2001 m.; „Švč. Aušros Vartų Mergelė“, „Discovery Channel“, abu 2002 m.; „Didžioji kunigaikštystė“, 2004 m.). Sukūrė objektų („Akordeonas“, 1993 m.; „Aš nebuvau, aš nesu, bet aš tavęs laukiu“, 1995 m.; „Švilpukas“, 2000 m.), instaliacijų („Pelenų sodas“, 1993 m.; „Medžių laikrodis“, „Darbas išlaisvina I“, abu 1995 m.), videomeno kūrinių („Kelionė pajūriu“, „Du sapnai“, abu 2003 m.). Kūryboje atsispindi istorinio, asmeninio laiko kaita, atminties naikinimo ir susigrąžinimo procesai, gausu dylančių, yrančių antropomorfinių objektų, savo pavidalus kartojančių formų motyvų. [7]

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Modernaus meno centre, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]