Vytautas Radžvilas

Vytautas Radžvilas
V. Radžvilas Taikos žygyje Juodkrantėje, 1989 m.
Gimė	1958 m. sausio 25 d. Vismantai, Pakruojo rajonas
Sutuoktinis (-ė)	Aldona
Vaikai	Mantas
Veikla	filosofas, politologas, vertėjas, visuomenės veikėjas
Partija	Lietuvos liberalų sąjunga (1990–1993) Nacionalinis susivienijimas (2020–)
Alma mater	1980 m. Vilniaus universitetas

Su mokytoju R.Ozolu.

Vytautas Radžvilas (g. 1958 m. sausio 25 d. Vismantuose, Pakruojo rajonas) – Lietuvos filosofas, politologas, vertėjas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras.

Tėvas – politinis kalinys.

Išsilavinimas

Baigė Radviliškio Valerijos Valsiūnienės vidurinę mokyklą (1975–1980 m.). Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete studijavo psichologiją (1980–1981 m.). VU Filosofijos istorijos ir logikos katedros stažuotojas, 1981–1984 m. aspirantas, 1984–1989 m. Filosofijos katedros dėstytojas. Stažavosi Viskonsine.

1987 m. filosofijos mokslų kandidatas (apsigynė disertaciją tema „Prancūzų personalizmo istorijos filosofija“; vadovas Bronislovas Genzelis).

Politinė veikla

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis

1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Taip pat priklausė vadinamam Sąjūdžio klubui, kuriame aktyviai veikė filosofai, ekonomistai, teisininkai, sociologai. Šis klubas sukūrė alternatyvią Sąjūdžio programą, kuria buvo bandyta apibrėžti, kokia bus atkurta Lietuva. Programa buvo alternatyva oficialiai Sąjūdžio programai, tačiau ji nebuvo svarstoma ir tvirtinama Sąjūdžio Seime. Iš jos buvo paimta ir prie oficialiosios programos pridėta V. Radžvilo rašyta įžanga.

1988 m. spalio 22–23 d. Vilniuje įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kuris įformino Sąjūdį kaip visuomeninį judėjimą: buvo priimta jo programa ir įstatai, sukurti valdymo organai. Buvo priimta ir 30 įvairių rezoliucijų politikos, kultūros, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, pasinaudojęs formaliąja SSRS demokratija, pertvarkos skelbiamu viešumu ir demokratizacija, sugebėjo taikiai atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Atlikęs šį reikšmingą vaidmenį, 1993 m. Lietuvos Sąjūdis nutarė pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos, tačiau aktyviai tebedalyvauja visuomeniniame gyvenime – Sąjūdžio taryba tebedaro pareiškimus aktualiais politikos klausimais, organizuoja mitingus ir piketus.

Lietuvos Liberalų Sąjunga

Vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų, 1990–1993 m. jos pirmininkas. 1990 m. birželio pabaigoje Vilniaus universitete veikusio liberalų diskusijų klube susibūrė iniciatyvinė Liberalų sąjungos kūrimo grupė, o lapkričio pabaigoje įvyko steigiamasis jos kongresas, kurio metu V. Radžvilas išrinktas partijos pirmininku.

Partijos kūrėjai buvo ir jos užuomazginį branduolį sudarė daugiausia Sąjūdyje aktyviai dalyvavę inteligentai, pirmiausia – humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Daugelis jų priklausė prie Sąjūdžio laikraščio „Atgimimas“ veikusiam neformaliam klubui, kurio nariai diskutavo svarbiausiais to meto klausimais ir smarkiai prisidėjo propaguojant judėjimo tikslus bei rengiant pagrindinius jo politinius dokumentus ir tekstus.

Vėlesnė veikla

Akademinė veikla

1989–1999 m. Vilniaus dailės akademijos Filosofijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas. Nuo 2000 iki 2018 m. dėstė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, iki 2013 m. šio instituto Europos studijų katedros vedėjas, nuo 2003 m. profesorius. 2003–2006 m. Demokratinės politikos instituto prezidentas.

2016 m. sausį tapo vienu iš sąjūdžio „Vilniaus forumas“ steigėjų.

Išvertė filosofijos knygų iš anglų kalbos.

Konfliktas su TSPMI

2017 m. gegužę 9 VU TSPMI studentai kreipėsi į instituto direktorių Ramūną Vilpišauską prašydami, kad V. Radžvilo dėstomas programos kursas „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ būtų pakeistas iš privalomojo į pasirenkamąjį. Prašymas buvo patenkintas, privalomasis V. Radžvilo kursas pakeistas kitu, tačiau 22 V. Radžvilo studentai, lankę jo kursą, prašė jį palikti privalomu.

2017 m. liepą V. Radžvilas spaudoje pašiepė institutą: „Nenorėčiau savęs sureikšminti, bet be mano paskaitų tas institutas liktų proftechninės mokyklos lygio aukštąja partine mokykla, kuri išleidžia tokius pat šaunuolius, kurie išeidavo iš mokslinio komunizmo ar komunistų partijos istorijos katedrų. "

2018 m. kovą VU rektorius, instituto tarybos teikimu, sumažino konkursų (nuo 4 iki 2) į TSPMI profesūrą, taip panaikinant anksčiau numatytą konkursą į politinės filosofijos profesoriaus vietą. V. Radžvilui TSPMI administracija siūlė kandidatuoti į Europos studijų profesoriaus vietą.

2018 m. gegužę 200 V. Radžvilo studentų prašydami atšaukti sprendimą kreipėsi į VU rektorių, senatą ir tarybą. VU Senato darbo grupė, vertindama konkurso į profesoriaus pareigas sąlygas, nustatė, jog „V. Radžvilas nevykdo tyrimų ES institucijų klausimais, todėl pretenduoti į šias profesoriaus pareigas bei tenkinti šio konkurso sąlygas prof. V. Radžvilas, net ir norėdamas, objektyviai neturėjo galimybių.“ VU rektoriaus darbo grupės išvados nesaistė. V. Radžvilas dėl neobjektyvių konkurso kriterijų atsisakė kandidatuoti į profesūrą. 2018 m. rugpjūtį baigėsi TSPMI ir V. Radžvilo darbo sutartis. Jis toliau dirba VU Filosofijos fakultete.

2018 m. birželį šią istoriją, kartais vadinta „Radžviliada“, V. Radžvilas apibendrino teigdamas, jog „jau visus metus trunkantis viešas ir vien todėl labai nemalonus mano konfliktas su VU TSPMI vadovybe seniai nebėra kova dėl darbo vietos. Man visiškai šito nenorint ir dar visai neseniai net nesitikint jis virto kai kuo daugiau – sąmoningu pasipriešinimu VU vis labiau įsivyraujančiai savivalei.“

Kita veikla

2000 m. Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys. Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos narys. Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ tarybos narys. 2003–2006 m. Demokratinės politikos instituto prezidentas.

2005 m. V. Radžvilas išleido knygą „Sunki laisvė: eseistika“.

2011 m. išleido knygą „Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema“.

2016 m. sausį tapo vienu iš sąjūdžio „Vilniaus forumas“ steigėjų. Netrukus tokio pobūdžio forumams susiformavus ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, 2018 m. V. Radžvilas tapo vienu iš juos vienijančio neformalaus visuomeninio judėjimo „Tautos forumas“ iniciatorių.

2018 m. išleido knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta“.

2019 m. gegužės mėnesį buvo kandidatas į Europos Parlamentą.

Politinės pažiūros

Požiūris į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį po 1990 m.

Sąjūdžiui laimėjus rinkimus išryškėjo skirtingų srovių takoskyros skirtumai. V. Radžvilas ėmė kritiškai vertinti Aukščiausios Tarybos pirmininką V. Landsbergį ir jo aplinką neva dėl siekio stiprinti valstybėje vienasmenį valdymą. Kaip teigė V. Radžvilas, „masinis atstumtųjų ir išstumtųjų sąjūdininkų pasitraukimas iš politinės veiklos būtų reiškęs tai, kad būtų nepaprastai susiaurėjęs aktyvių atkurtosios valstybės gynėjų ratas, kuris faktiškai būtų susitraukęs iki V. Landsbergio rėmėjų. Todėl teko apsispręsti ir ieškoti naujos politinės organizacijos formos. Netruko paaiškėti, kad yra tik viena galimybė – steigti politinę partiją.“

Dalyvaudamas Sąjūdžio veikloje V. Radžvilas pirmą kartą praktikoje susidūrė su politinėmis intrigomis, tuo metu veikusiomis ir Sąjūdį. Anot paties Radžvilo, šis buvęs mandatų komisijos pirmininkas, tad „dar neįvykus Sąjūdžio suvažiavimui teko pradėti važiuoti į rinkimus, kur vyko būsimojo suvažiavimo delegatų rinkimai. Faktiškai reikėdavo spręsti labai nemalonius klausimus, kai Sąjūdžio rėmimo grupės, kurios delegatus kėlė, buvo virtusios daug kur pačių niekingiausių intrigų kamuoliais. Kitaip tariant, jau tada, nors buvau jaunas, tik nuo knygų atėjęs žmogus, pirmą kartą supratau, kas yra tikroji politika ir kad čia yra daug įvairesnių tikslų siekiančių žmonių, negu atrodė iš pirmo žvilgsnio.“

Liberalizmo apologetika ir kritika

Nesutarimai Sąjūdyje paskatino steigti atskirą Liberalų partiją. Nors buvo pirmos liberaliosios partijos Lietuvoje steigėjas, vėliau tapo žymiu liberalizmo kritiku. Steigdamas partiją rėmėsi klasikine, XIX a. liberalizmo samprata. Kaip teigė V. Radžvilas, „apibūdinant šį liberalizmą tikslesniais politologiniais terminais, turbūt būtume galėję vadintis konservatyviais liberalais ar liberaliais konservatoriais.“

Pasak V. Radžvilo, partijai aiškiai laikantis klasikinio liberalizmo krypties bei suformavus į tai orientuotą politinę programą, prie jos destabilizavimo itin prisidėjo partijoje veikęs liberalus jaunimas, į partijos veiklą intensyviai įsiliejęs po 1992 m. Seimo rinkimų. Partijoje vis labiau didėjant verslininkų bei su jais susijusių nusikalstamų grupuočių įtakai, V. Radžvilas atsisakė dalyvauti 1993 m. vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose. Vėliau įvairiomis iniciatyvomis skatino partiją atsiriboti nuo verslo interesų, remtis politiniais liberalizmo principais. Tačiau, kaip teigė V. Radžvilas, situacijai nesikeičiant, „galutinai įsitikinę, kad pakeisti nieko nebeįmanoma, nedvejodami iš jos išstojome, kad vien pačiu savo buvimu neapgaudinėtume ir neklaidintume šalies piliečių.“

Diskusijų klube Kultūra ir istorija 1988-01-20 Romualdo Ozolo nuotrauka.

Dėl savo euroskeptiškų pažiūrų Vytautas Radžvilas buvo dalies studentų apskųstas TSPMI, kuri ėmėsi mažinti iki tol privalomų V. Radžvilo dėstomų kursų apimtis. Nors pasilikęs ir toliau dėstyti, akademikas institutą apkaltino esant „ideologine kalve“, kur „ruošiami ne intelektualai, analitikai, o neoliberalistinę sistemą aptarnaujantys darbuotojai“.

Požiūris į Europos Sąjungą

Susidūręs su XXI a. pradžioje Europos Sąjungoje paplitusiu liberalizmu tapo šios politinės srovės kritiku, daug dėmesio skirdamas politinei filosofijai, tradicinei krikščioniškajai demokratijai, feminizmo, sekuliarizmo ir LGBT emancipacijos judėjimų kritiku. Vytautas Radžvilas remia Lietuvos narystę ES, bet pačios ES raidą vertina kritiškai. Pasak jo, anksčiau krikščioniškosios demokratijos idėjomis grįsta Europos vienybės idėja buvo palaipsniui išstumta neofunkcionalistiniu Ž. Monė projektu, atsiribojančiu nuo Europos civilizacijos antikinių ir krikščioniškų ištakų. Jis teigia, kad dabartinė santvarka subtiliai bando pašalinti idealios tautos, istorijos, valstybės sampratą iš viešojo diskurso.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Anot V. Radžvilo, pirmiausia jam atrodo problemiškas ekonominių dalykų akcentavimas Europos Sąjungoje. Kaip žinoma, Europos Sąjunga susikūrė iš Europos ekonominės bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos. Pirminis šių bendrijų kūrimo tikslas buvo ekonominė Europos valstybių integracija, turinti neleisti šalims kariauti. V.Radžvilo teigimu, tai iš pradžių Europos silpnoji vieta. Ekonomikos apibrėžimą prilygina mokslui arba sričiai , kuri turi laiduoti trūkstamų resursų padalinimą. Filosofas išskyrė faktorių, resursų stoką, kuri, jo manymu, visada lemia dvigubą judėjimą – viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis jis gali vienyti, kita vertus, šis faktorius savyje imanentiškai slepia konkurenciją ir kovą dėl jų. Taip pat Vytautas Radžvilas pabrėžė, kad ekonominis interesas gali būti ir išsprogdinantis veiksnys. Filosofas, visuomenės veikėjas teigė, jog nemano, kad Europos Sąjunga žlugs, nes to niekas nenori. Tačiau pabrėžia, jog vis tiek gali įvykti veiksnių, kurie pridarys daug žalos ir prilygina Europos Sąjunga su senovės Roma bei Sovietų Sąjunga.

Požiūris į dvigubą pilietybę

Vytautas Radžvilas neigiamai vertina pastangas palengvinti sąlygas turėti dvigubą pilietybę keičiant Konstituciją. Anot jo - tai siekis sukurti piliečių kategoriją, turinčią tik teises, bet ne pareigas, nors pabrėžia, kad tautybę ir pilietybę vertina kaip visiškai skirtingus dalykus. Svarbiausia – priklausomybė tautai, tam tikrai kultūrinei bendrijai, ir tapatinimasis su ja. Tuo tarpu pilietybė, kitaip nei tautiškumas, yra asmens santykis ne su tauta, o su valstybe. Ir tas santykis su valstybe yra juridinis ir politinis santykis. V. Radžvilas mano, jog pilietybės esmė yra kasdienis pareigų vykdymas valstybei ir naudojimasis teisėmis. Filosofo teigimu, dviguba pilietybė yra „iliuzija“, noras pagražinti mažėjančio gyventojų skaičiaus statistiką. Kita vertus, Vytautas Radžvilas yra išsakęs nuostatą, kad mažiau priešintųsi idėjai, jei būtų įvestas paso paso mokestis. Jo teigimu, tuomet pilietis įneštų bent mažą indėlį į Lietuvos valstybę ir prisidėtų prie jos gerovės ir klestėjimo.

Aktyvus dalyvavimas politinėje veikloje

2020 m. kovą Vytautas Radžvilas su bendražygiais įsteigė konservatyvią dešiniąją politinę partiją „Nacionalinis susivienijimas“. Partija pabrėžia tautiškumą, krikščioniškosios civilizacijos vertybes, yra švelniai euroskeptiška. Vienbalsiai partijos pirmininku išrinktas tuomet 62 m. V. Radžvilas. Ši politinė partija kritikuoja „Lietuvos pažangos strategiją 2030“ dėl joje akcentuojamos globalios Lietuvos vizijos.

Pats V. Radžvilas yra parašęs du akademinius straipsnius, kuriuose kritiškai vertina „Lietuvos pažangos strategiją“. Juose gina Lietuvos narystę Europos Sąjungoje ir NATO kaip „gyvybinį Lietuvos interesą“, tačiau kartu teigia, kad šią narystę „sudarkė“ sovietinis paveldas, dėl ko Lietuva neturėjo politinės klasės. V. Radžvilo teigimu, Europos Sąjunga pasiūlė Lietuvai narystę vadovaudamasi ne vien siekiu plėsti vadinamąją demokratinių vertybių erdvę, tačiau ir dėl rinkos ir išteklių, dėl ko Lietuva turi būti pasirengus tvirtai ginti savo interesus, ko pasigenda iš Lietuvos vadovų. Taip pat kritikuoja tariamą Lietuvos susiskaldymą, kai šalia tariamai klestinčios proeuropietiškos Lietuvos egzistuoja „runkeliais“ vadinama klasė mažiau entuziastingai Europos integracijos atžvilgiu nusiteikusių piliečių. V. Radžvilas kaltina Lietuvą tapus pernelyg politiškai nesavarankiška ir pavadino ją „Vakarų ekonomine kolonija, kuri tokia tapo savo noru“.

Bibliografija

Baltijos kelias, 2005 m.

• Radžvilas Vytautas. LDK ir Lietuvos Respublikos sąsajų klausimas  kaip šių dienų istorijos politikos problema. // Valstybė ir istorija. [Raimundas Lopata, Justinas Dementavičius, Liutauras Gudžinskas et. al]. Vilniaus universitetas: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 73-108.
• Radžvilas Vytautas. Nuo factum prie faciendum: istoriškumo, socialumo ir politiškumo dialektika kaip istorijos okupacijos prielaida. // Istorinės atminties diskurso prielaidos ir prieštaravimai: [straipsnių rinkimys] / Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Vilnius: VU leidykla, 2014, p. 13-41.
• Radžvilas Vytautas. Istorijos politikos kryžkelė: puoselėti ar neutralizuoti istorinį pasakojimą? //  R. Lopata, J. Dementavičius, A. Eidintas, B. Gailius, A. Jokubaitis, D. Jurgelevičiūtė, S. Merkinaitė, V. Radžvilas, I. Vinogradnaitė. Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys. Vilnius: VU leidykla, 2012, p. 13-50.
• Radžvilas, Vytautas, Merkinaitė Simona. Istorijos mokymas mokyklose kaip valstybinės istorijos politikos problema. // V. Radžvilas, J. Dementavičius, A. Eidintas, A. Jokubaitis, S. Merkinaitė, B. Szlachta. Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema. – Vilnius: TSPMI, 2011, p. 113–165.
• Radžvilas, Vytautas. Vietoj pratarmės: istorinė „atskaitos bendruomenė“ ir anoniminė istorijos politika. // V. Radžvilas, J. Dementavičius, A. Eidintas, A. Jokubaitis, S. Merkinaitė, B. Szlachta. Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema. – Vilnius: TSPMI, 2011, p. 7-33.
• Radžvilas, Vytautas. Istorijos dehumanizavima ir istorijos etika: mokslinis istorijos tyrinėjimas ir žmogiškojo istorijos matmens paieškos. // Šiuolaikiniai istorinės sąmonės formavimo būdai: prielaidos, galimybės ir ribos. Vilnius: VU leidykla, 2010, p. 31-44.
• Radžvilas, Vytautas. Europos integracijos tyrimai: teorinės paradigmos paieškos. // Politologija, 2009/3 (55), p. 31-67.Radžvilas, Vytautas. Visata – dievus kurianti mašina? (H. Bergsono „Atviros“visuomenės“ vizijos kontūrai) // Gyvybinis polėkis: Bergsono filosofijos interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas. Vilnius, Versus aureus, 2008, p. 357–396. 
• Radžvilas, Vytautas. Europos Sąjungos santykių su Rytų Europos šalimis klausimu // Politologija, 2008/1 (49), p. 3-24.
• Radžvilas, Vytautas. Kelios pastabos apie  Europos studijas. // Politologija, 2007/4  (48), p. 3-22. 
• Radžvilas, Vytautas. Nietzsche’ės metafizikos trajektorijos: kelias antifilosofijos link? // Gyvenimo apologija: Nietzsche’s teorinės interpretacijos. – ISBN 978-9955-699-70-5. – Vilnius, 2007, p. 363–370.
• Radžvilas, Vytautas. Lietuvos demokratija: žvilgsnis per globalizacijos prizmę // Lietuva globalėjančiame pasaulyje. Vilnius, 2006, p. 11-44.
• Radžvilas, Vytautas. Liberal Democracy, Globalization and the Prospects of Democracy in Lithuania // Lithuanian Political Science Yearbook 2005. Vilnius, 2006, p. 11-48.
• Radžvilas, Vytautas. Dieviškumo ir demoniškumo sampyna Kierkegaardo tikėjimo sampratoje // Egzistencijos paradoksai: Kierkergaardo filosofijos interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas. Vilnius, Versus aureus,  2006, p. 207–222.
• Radžvilas, Vytautas. Prancūzų personalizmas apie krikščionybės ir istorijos santykį // Logos, 2005, nr. 41, p. 92-102.
• Radžvilas, Vytautas. Lithuania at the Crossroads. // Lithuania 1 (45), Warszava, 2004, p. 130–135.
• Radžvilas, Vytautas. Krikščionybės atnaujinimo problema prancūzų personalizmo filosofijoje // Logos. 2004, nr. 38, p. 92-99.
• Radžvilas, Vytautas. Tradicinių vertybių vieta postmoderniojoje visuomenėje // Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos Metraštis XIV, 2004, p. 565–576.
• Radžvilas, Vytautas. Prancūzų personalizmo sąjūdis: istorinės ir intelektualinės ištakos // Logos, 2003/34, p. 137–143.
• Radžvilas, Vytautas. Lietuvos politinė dešinė: raidos problemos ir perspektyvos // Lietuvos politinė dešinė. Sud. V. Radžvilas.   Vilnius, 2002, p. 9-32.
• Radžvilas, Vytautas. The concept of Wider Europe: problems and prospects // Lithuanian foreign policy review. 2002, no. 2(10), p. 21-25.
• Radžvilas Vytautas. Konservatizmas šiandien: ideologija ar imagologija? // Tradicijos likimas. Konservatyvios minties metmenys. Sud. V. Laučius. Vilnius Aidai, 2001, p. 141–170.

Įvertinimas

• 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis