Gintaras Rinkevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gintaras Rinkevičius
Gimė: 1960 m. (~57 metai)
Vievis
Tautybė: lietuvis
Sutuoktinis(-ė): Donata Rinkevičienė
Veikla: Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas (nuo 1988 m.), Latvijos nacionalinės operos pagrindinis kviestinis dirigentas, Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, trijų tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Žymūs apdovanojimai:

Gintaras Rinkevičius (g. 1960 m. Vievyje) – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas (nuo 1988 m.), Latvijos nacionalinės operos pagrindinis kviestinis dirigentas, Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, trijų tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus Rotary klubo narys.

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mоkyklą, 1983 m. – Leningrado konservatoriją, 19831986 m. stažavosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje (pas prof. J. Simonov).

Veikla ir pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gintaras Rinkevičius dalyvavo trijuose dirigentų konkursuose: 1983 m. tapo penktojo sąjunginio dirigentų konkurso Maskvoje nugalėtoju, 1985 m. – tarptautinio Herberto von Karajano fondo dirigentų konkurso Vakarų Berlyne nugalėtoju, 1986 m. – tarptautinio konkurso In memoriam Janos Ferencsik Budapešte laureatu, taip pat jis buvo apdovanotas specialiu prizu už geriausią W. A. Mozarto operos „Užburtoji fleita“ fragmento interpretaciją. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru maestro G. Rinkevičius pastatė R. Strausso „Salomė“, L. van Bethoveno „Missa Solemnis“, G. Verdi „Otello“ ir „Simon Boccanegra“, G. Puccini „Turandot“ (visi trys koncertiniai atlikimai), A. Honeggerio „Žana D’Ark“, G. Verdi „Kaukių balius“, R. Leoncavallo operą „Pajacai“. Atliko visas G. Mahlerio ir L. van Beethoveno simfonijas.

Taip pat pastatė spektaklius Latvijos nacionalinėje operoje (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, R. Strausso „Salomė“, W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“, G. Verdi „Kaukių balius“), Švedijos Geteborgo ir Malmės operos teatruose (G. Bize „Karmen“, G. Verdi „Aida“, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, R. Strausso „Ariadnė Nakse“) bei Kopenhagos Tivoli koncertų salėje (P. Heise „Drot og marsk“). Bohemiečių trupės vienas iš įkūrėjų, dirba Vilnius City Opera.

G. Rinkevičius dirigavo garsiems Vokietijos, Rusijos, Suomijos, Latvijos, Estijos orkestrams. Jis koncertuoja su žymiausiais Lietuvos ir užsienio dainininkais: I. Milkevičiūte, V. Prudnikovu, E. Vasilevskiu, V. Urmanavičiūte-Urmana, M. Salminenu, P. Burčuladze ir kitais. Jis ne kartą koncertavo su solistais V. Tretjakovu, J. Bašmetu, N. Petrovu, D. Geringu, S. Stadleriu, L. Isakadze, P. Donohoe, N. Gutman, O. Kaganu, N. Demidenko, R. Katiliumi, P. Geniušu.

Televizinė veikla: komisijos narys TV3 muzikiniame projekte „Chorų karai“, kviestinis žiuri narys LTV muzikiniame projekte „Triumfo arka“.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas (1997 m.)
  • Norvegijos Karalystės „Už nuopelnus“ ordinas
  • Latvijos Didysis muzikos prizas už nuopelnus Latvijos muzikinei kultūrai (1997, 2000 m.)
  • Latvijos trijų žvaigždžių ordino kavalierius
  • Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1994 m.)
  • V sąjunginio dirigentų konkurso (Maskva, Rusija, 1983 m.) laureatas
  • Tarptaut. Herberto von Karajano fondo dirigentų konkurso (Berlynas, Vokietija, 1985 m.) nugalėtojas
  • Tarptaut. konkurso „In memoriam Janos Ferenscik“ laureatas (Budapeštas, Vengrija, 1986)
  • Latvijos metų dirigentas (1999 m.)
  • Portugalijos ordino „Ordem do Merito Comendador“
  • Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiojo kryžiaus kavalierius

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]