Tarpukario Lietuvos kariuomenė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos kariuomenė)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lietuvos kariuomenė 1938 m.
Kareivių priesaika
Pėstininkų daliniai žygiuoja per Žiežmarius po apmokymų 1921 m.
Tankas „Kerštas“ manevruose 1924 m.
Mechanizuoto dalinio kariai 1928 m.
Inžinierinio dalinio kariai 1930 m.
Lietuvos kavalerija puola
Artilerija 1930 m.
Pratybos 1931 m.
Krašto apsaugos ministras brigados generolas Stasys Dirmantas ir Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis 1937 m.
Apmokymuose
Kauno karo mokyklos kariūnai 1938 m.
Karo lakūnai prie ANBO lėktuvų Linksmadvario aerodrome 1938 m.
Karo laivas Prezidentas Smetona patruliuoja prie Klaipėdos
Lietuvos kariai išsirikiavę prie Vilniaus Katedros 1939 m. spalio mėn.
Lietuvos karys Gedimino pilyje 1939 m.
Dviratininkų kuopa Tauragėje

Lietuvos kariuomenė – iki 1940 m. gyvavusios Lietuvos Respublikos karinių pajėgų visuma. Sąvoka „Lietuvos kariuomenė“ taikytina Lietuvos karinėms pajėgoms, veikusioms nuo 1918 iki 1940 m. Nuo 1990 m. šalį saugo ir gina Lietuvos ginkluotosios pajėgos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau 1917 m. vasarą, Rusijoje įvykus Vasario revoliucijai, susikūrė lietuvių karininkų sąjunga. Pirmo pasaulinio karo frontuose kovoję lietuvių kariai pradėjo organizuotai telktis į lietuviškus dalinius tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Buvo suformuotas pusantro tūkstančio karių lietuvių batalionas Vitebske, atsargos batalionas Smolenske, lietuvių batalionas Rovne, Vytauto Didžiojo batalionas Sibire ir kiti. Tačiau karininkų sąjunga ir daliniai buvo priversti išsiskirstyti po Spalio perversmo, o kai kurie lietuvių kariai išžudyti ar paimti į Raudonąją armiją.

1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba dar neturėjo. Pirmieji į Lietuvą jau 1918 m. pradžioje grįžo generolas Jurgis Kubilius, karo gydytojas papulkininkis Vladas Nagevičius, papulkininkis Stasys Nastopka, karininkai Kazys Škirpa, Mykolas Velykis, Petras Ruseckas ir kiti. 1918 m. gegužės 15 d. Lietuvos Taryba pavedė pulkininkui Jonui Kubiliui pasirūpinti lietuvių karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėn. įsteigta Apsaugos komisija, vadovaujama Stasio Šilingo, kuri organizavo lietuvių karininkų grįžimą. Kiekvienoje iš 12 Lietuvos sričių nutarta suorganizuoti savisaugos būrius. 1918 m. spalio mėn. pabaigoje Vilniuje pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, bet vokiečiai neleido jų apginkluoti.

Lietuvos kariuomenę ėmėsi organizuoti iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai. Karininkų iniciatyva jau lapkričio 1 d. Vilniuje, vadovaujant Vincui Grigaliūnui-Glovackiui, Lietuvos Tarybos pastato rūsyje imtas kurti 1-asis pėstininkų pulkas. Lapkričio 11 d. ministru pirmininku ir apsaugos ministru tapęs Augustinas Voldemaras manė, kad pirmiausia reikia sukurti miliciją tvarkai šalies viduje palaikyti, o iš išorės apgins Vokietija, kuri buvo įsipareigojusi pagal Kompjeno paliaubas. Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę, nes Vokietijos kariuomenė neatlaikė bolševikų puolimo.

1918 m. lapkričio 23 d. premjeras A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I-o pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas J. Kubilius štabo viršininku. Lapkričio 23-oji dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.

Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919 m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Vyriausybė persikėlė į Kauną. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje.

Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet atvyko tik 400. 1919 m. sausio 25 d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas plk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919 m. kovo 1 d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o kovo 5 d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.

Pirmosios kovos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19181920 m. kariuomenei teko kovoti už Lietuvos laisvę su rusų bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1918 m. gruodžio 12 d. rusų bolševikų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos, gruodžio 22 d. buvo užimti Švenčionys, gruodžio 23 d. – Utena, gruodžio 27 d. – Rokiškis, 1919 m. sausio 5 d. – Vilnius ir Šiauliai, sausio 25 d. – Telšiai. Lietuvą puolusias rusų bolševikų pajėgas sudarė trys divizijos su artilerija ir kitomis pagalbinėmis ginklų rūšimis, iš viso apie 20 000 kovotojų. Lietuviai turėjo apie 3000 dar neapmokytų savanorių ir tik kai kuriose vietose pasipriešindavo besiveržiančiai rusų bolševikų kariuomenei. Lietuvos kariuomenė buvo labai prastai ginkluota. Į priešo rankas pateko net du trečdaliai Lietuvos teritorijos. Buvo užimta Lyda, Varėna, Daugai, Aukštadvaris, Žasliai, Ukmergė, Petronys, Siesikai, Šėta, Truskava, Radviliškis, Luokė, Nevarėnai, Tirkšliai, Mažeikiai. Bolševikai siekė užimti Kauną ir prieiti Rytprūsių sieną.

Pirmosios kautynės su puolančia rusų kariuomene įvyko 1919 m. vasario 7 – 8 d. ties Kėdainiais. Vasario 8 d. kautynėse ties Taučiūnų kaimu žuvo kareivis savanoris Povilas Lukšys. Tai buvo pirmoji Lietuvos kareivių auka. 1919 m. vasario 12 – 13 d. įvyko kautynės ties Alytumi, kurį puolė gausios raudonarmiečių pajėgos. Kautynėse žuvo 1-ojo pėstininkų pulko vadas Antanas Juozapavičius. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų auka. Tačiau bolševikų puolimas buvo sustabdytas. Į pagalbą besiformuojančiai kariuomenei daugelyje vietų atėjo iš vietos gyventojų susiformavę partizanų būriai.

1919 m. balandžio 26 d. Generalinio štabo viršininku paskirtas generolas Silvestras Žukauskas nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę. Norėdamas išsiaiškinti padėtį, S. Žukauskas lankėsi kariuomenės dalyse, kariniuose sandėliuose, kalbėjosi su kareiviais ir karininkais. Iš pakrikusios vokiečių kariuomenės, susitarus su jos vadovybe, sudaryti penki saksų savanorių batalionai. Vokiečių kariuomenės dalių Lietuvoje vadas buvo generolas W. Eberhardtas, ryšių karininkas prie Lietuvos kariuomenės vadovybės – pulkininkas D. Šrioderis

Nerimą kėlė lenkai, 1919 m. balandžio 19 d. išviję bolševikus iš Vilniaus, jame įsitvirtinę ir toliau puolę rusų bolševikų kariuomenę Trakų – Širvintų – Pabradės ir Ašmenos – Salų kryptimis. Lenkai sutriuškino raudonarmiečių Pabradės grupę ir nustūmė Švenčionių link. Persekiodami Širvintose stovėjusios raudonarmiečių grupės likučius, lenkai veržėsi Trakų, Maišiagalos ir Ukmergės link. Siekiant užkirsti kelią lenkams gilyn į Lietuvą, balandžio 27 d. Lietuvos kariuomenei buvo duotas įsakymas užimti Vievio geležinkelio stotį ir patį miestelį. Gegužės 3 d. Panevėžio atsargos batalionas užėmė Ukmergę. Šiose kautynėse kartu su lietuviais dalyvavo ir saksų savanoriai. Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių, daug lengvųjų ginklų ir kitokio turto. Tęsiant puolimą, gegužės 7 d. buvo užimtos Širvintos. Čia lietuviai susitiko su lenkais ir susitarė kartu pulti Giedraičius. Jie buvo užimti gegužės 9 d. Tai buvo pirmosios stambesnės Lietuvos kariuomenės puolamosios kautynės. Nuo šiol ji perėmė iniciatyvą. 1919 m. gegužės 7 d. generolas S. Žukauskas buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, kartu paliekant eiti ir Generalinio štabo viršininko pareigas.

Puolimas prasidėjo auštant ir išsiplėtojo į stambią Kurklių-Panevėžio operaciją. Panevėžio rinktinėje kovėsi vien lietuviai. Rinktinė buvo sutelkta prie Ramygalos ir Krekenavos. Puolimui sudarytos trys voros su rezervu. Rinktinė pradėjo puolimą ankstų gegužės 18 d. rytą. Gegužės 19 d. pavakaryje buvo užimtas Panevėžys. Gegužės 21 d. bolševikai vėl įsiveržė į Panevėžį. Lietuviai pergrupavo jėgas iš pietryčių pusės ir gegužės 23 d. išvadavo miestą.

Joniškėlio partizanų batalionas, vydamas raudonarmiečius, gegužės 24 d. užėmė Pasvalį, Pumpėnus, gegužės 25 d. – Krinčiną, Daujėnus, o gegužės 26 d. visai išvijo bolševikus iš šiaurinės Lietuvos ir įsitvirtino palei Latvijos sieną. Ukmergės rinktinė iš pozicijų prie Vidiškių miestelio pagal Šventosios upę trimis voromis pradėjo pulti abipus Ukmergės – Utenos plento. Gegužės 18 d. užėmus Kurklius, puolimas buvo nukreiptas į šiaurę. Gegužės 19 d. Ukmergės rinktinės kariai užėmė Anykščius, gegužės 20 d. – Andrioniškį, gegužės 21 d. – Viešintas. Toliau buvo tęsiama Kupiškio-Utenos operacija. Pirmojo pėstininkų pulko daliniai puolė Utenos – Zarasų kryptimi. Gegužės 31 d. buvo užimtas Kupiškis, o birželio 3 d. – Skapiškis. Birželio 2 d. lietuviai kartu su saksų savanorių daliniais užėmė Uteną. Saksų savanorių dalys pasitraukė iš fronto ir liepos mėnesį išvyko iš Lietuvos. Lietuvių kariuomenės dalys tęsė puolimą. Birželio 3 d. užimti Užpaliai, Daugailiai ir Tauragnai, birželio 7 d. – Obeliai.

Lietuvos kariuomenei pradėjus kovas dėl šalies nepriklausomybės, iškilo pasižymėjusių karių apdovanojimo klausimas. Iki atitinkamo pasižymėjimo ženklo įsteigimo buvo numatyta nusipelniusius karius apdovanoti raudonais kaspinėliais su juodais pakraščiais, nešiojamais sagos kilpelėje. Vyriausiasis karo vadas generolas S. Žukauskas 1919 m. gegužės 18 d. įpareigojo veikiančių karinių dalinių viršininkus pristatyti apdovanojimui mūšiuose pasižymėjusius karininkus bei kareivius, o birželio 28 d. – 29 d. pats aplankė Panevėžio rinktinę ir įteikė pirmuosius kaspinėlius. 1919 m. liepos 30 d. Laikinoji vyriausybė priėmė pirmąjį įstatymą dėl kryžiaus „Už Tėvynę“ įsteigimo.

1919 m. liepos 18 d. generalinį puolimą vykdžiusi kariuomenė siekiant sustiprinti ir palengvinti vadovavimą kariuomenei buvo suskirstyta į brigadas. 1-ąją brigadą sudarė buvusios Ukmergės rinktinės dalys – Pirmasis pėstininkų pulkas, Ukmergės ir Vilniaus batalionai, lengvosios artilerijos baterija ir husarų eskadronas. 2-ąją brigadą sudarė buvusios Panevėžio rinktinės dalys – Antrasis pėstininkų pulkas, Marijampolės, Panevėžio ir Joniškėlio batalionai, atskira gudų kuopa, trys lengvosios artilerijos baterijos ir husarų eskadronas.

1919 m. rugpjūčio 22 d. generolas S. Žukauskas, parengęs naują puolimo planą, įsakė Lietuvos kariuomenei pradėti paskutiniąją operaciją prieš rusų bolševikų kariuomenę ir išstumti ją už Dauguvos. Operaciją pradėjo 1-oji brigada. Rugpjūčio 24 d. ji prasiveržė pro sustiprintą Šventosios upės – Južinto bei Susieto ežerų ruožą ir sėkmingai žygiavo pirmyn. Rugpjūčio 25 d. buvo užimti Zarasai. Rugpjūčio 29 d. Marijampolės ir Panevėžio batalionai užėmė Alūkstės miestelį ir priėjo Dauguvos upę. Rugpjūčio 30 d. 1-oji brigada užėmė Kalkūnų bei Turmanto geležinkelio stotis ir savo kairiuoju sparnu priėjo prie Dauguvos. Bolševikai pasitraukė į šiaurinį Dauguvos upės krantą, tačiau išsilaikė Grivoje – Daugpilio priemiestyje. Tik 1920 m. sausio 5 d. latviai su lenkais paėmė Daugpilį, ir lietuviai nebeturėjo fronto su bolševikais. Kariuomenę teko pergrupuoti.

1920 m. gegužės 7 d. po daugiau nei pusmečio diplomatinių kontaktų Kremliuje pagaliau prasidėjo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, kurios 1920 m. liepos 12 d. baigėsi sutarties pasirašymu, nustatant sieną rytuose, ėjusią prie Molodečno, atsižvelgiant į situaciją iki LDK okupacijos 1795 m. 1920 m. liepos 14 d. Vilnių, kurį liepos 10 d. Lietuvai pripažino Antantė, traukdamiesi palikinėjo lenkai, ten prabuvę beveik pusantrų metų, susikovę prie Rykantų su lietuviais. 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė pietų metu įžygiavo į Vilnių, kur rado Raudonosios armijos kavalerijos dalinį vadovaujamą G. Gajaus, įžygiavusio ryte. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, o Raudonoji armija paliko Vilnių, bet ne Vilniaus kraštą rugpjūčio 25 d. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 d. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius teko Lietuvai. Bet spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuvos valstybė prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo mėn.

Kovos su lenkais vyko nuo 1919 metų pavasario iki 1920-ųjų vėlyvo rudens. Per tuos dvejus metus buvo daugybė derybų, niekšybių iš lenkų pusės, susitarimų nevykdymo. Lenkai nepakluso ir tarptautinių organizacijų tarpininkavimui. Didžiausia lenkų niekšybė buvo 1920 m. spalio 7 d. pasirašytos sutarties dėl karo veiksmų sustabdymo sulaužymas.

Spalio 8 d. J. Pilsudskio palaimintas gen. L. Želigovskis suvaidino „maištą“ prieš Lenkijos vyriausybę, kuri ketino Vilnijos kraštą perleisti Lietuvai. Būdamas Vilnijos krašto sulenkėjęs lietuvis, jis, J. Pilsudskio skatinamas ir remiamas, pasiryžo Vilnijos kraštą atplėšti nuo Lietuvos. Žygis į Vilnių pavyko.

Buvo atsiradusi viltis atgauti Vilnių po to, kai lapkričio 19 d. lenkai buvo sutriuškinti ties Širvintomis. L. Želigovskiui pavyko automobiliu pabėgti – kelias į Vilnių buvo laisvas. Tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolinės komisijos pirmininkas pareikalavo, kad mūsų kariuomenės žygis būtų sustabdytas. Lietuva reikalavimui pakluso.

Būta nuomonių, kad reikėjo nepaklusti ir atsiradus patogiai progai Vilnių atsiimti. Paklusti reikėjo. Jei būtume nepaklusę, J. Pilsudskis būtų pasinaudojęs „nepaklusnumu“ ir atskubėjęs į pagalbą L. Želigovskiui. Neaišku, kuo viskas tada būtų pasibaigę.

Lapkričio 29 d. Kaune pasirašytos karo paliaubos, tarp kariaujančių kariuomenių nustatyta neutrali zona. Lietuva paliaubas pasirašė su sąlyga, kad Lenkija grąžins Vilnijos kraštą Lietuvai. Deja…

Nepavykus daugybei derybų, 1922 m. vasario 22 d. Lietuva pakvietė Lenkiją į Tarptautinį Hagos tribunolą dėl Vilnijos problemos sprendimo. Lenkija, suprasdama, kad pralaimės, atsisakė pakvietimo.

Lietuvai neliko nieko kita, kaip nutraukti diplomatinius santykius su Lenkija.

Lietuva, neturėdama savo karinės pramonės, pakankamai finansų, dvejus metus kariavo su galingesniais priešininkais ir apgynė savo nepriklausomybę. Karas nusinešė 1401 kario gyvybes, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.

Lietuvos kariuomenė 1922–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Respublikai pavyko apsiginti tiek kariniame, tiek diplomatiniuose frontuose. Nežiūrint nepaprastai sunkios padėties ir skaudžių Vilniaus bei jo krašto praradimo, per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva pasiekė nemažų laimėjimų ekonomikos ir ypač kultūros bei švietimo srityse. Pagal to meto reikalavimus buvo pertvarkyta Lietuvos kariuomenė ir paruoštas profesionalus karininkų korpusas.

Lietuvos kariuomenėje 1940 m. birželio 1 d. duomenimis buvo 28 005 žmonės – 26 084 kariai ir 2031 civiliniai tarnautojai. Tarp karių buvo 1728 karininkai, 2091 liktinis (372 viršilos, 985 puskarininkiai, 393 jaunesnieji puskarininkiai, 341 puskarininkis kandidatas), 22 265 kareiviai (1114 jaunesniųjų puskarininkių, 2301 grandinis, 18 850 eilinių). Paskelbus mobilizaciją buvo galima pašaukti 120 400 atsargos karių. Kariuomenę sudarė Kariuomenės štabas Krašto apsaugos ministerijos sudėtyje, Aukštoji karo mokykla, Kauno karo mokykla, 3 pėstininkų divizijos – 9 pėstininkų ir 4 artilerijos pulkai, 5 priešlėktuvinės motorizuotos kuopos, taip pat ginklų rūšys – kavalerija, Lietuvos karo aviacija, karo technikos dalys (inžinerijos, geležinkelininkų, ryšininkų ir transporto padaliniai), Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, Karo tiekimo valdyba, karo komendantūros.[1] Lietuvos kariuomenė buvo apginkluota pakankamai modernia užsienio ir savos gamybos karo technika. Ypač gerai vertinami buvo lėktuvai, kuriuos sukūrė Jurgis Dobkevičius ir Antanas Gustaitis.

Kariuomenės struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos kariuomenės ginkluotė
(1927 m. sausio 1 d.)
Tipas Iš viso
Patrankos 69
Minosvaidžiai 15
Bombosvaidžiai 2327
Šautuvai 26638
Raketiniai pistoletai 325
Karabinai 3379
Revolveriai 2164
Kardai 3685
Ietys 585
Durtuvai 23760
Rankinės granatos 11924
Patrankų šoviniai 4668
Šautuvų šoviniai 6671133
Revolverių šoviniai 68203
Minosvaidžių šoviniai 208
Bombosvaidžių šoviniai 1530

Kariuomenės sunaikinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. birželio 15 d. rytą po TSRS ultimatumo Lietuvos politikai neišdrįso duoti įsakymo kariuomenei pasipriešinti agresoriui, o prezidentui A. Smetonai teko bėgti į užsienį. TSRS ultimatumas buvo priimtas, ir generolas Vincas Vitkauskas, Lietuvos kariuomenės vadas, Vyriausybės įgaliotas pasirašė susitarimą su Raudonosios armijos vadovybe dėl netrukdomo Raudonosios armijos įvedimo į Lietuvą – 1940 m. birželio 15 d. apie 16 val. TSRS tankai įvažiavo į Kauną, o apie 18 val. Kauno aerodrome nusileido V. Molotovo pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas su NKVD darbuotojais ir pratęsė okupacinį perversmą.

1940 m. liepos 25 d. Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomene.[2] Rugpjūčio 30 d. Lietuvos TSR liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, iš esmės skelbiantį Lietuvos liaudies kariuomenės likvidavimą: „Perorganizuoti Lietuvos Liaudies Kariuomenę į Raudonosios Armijos šaulių teritorinį korpusą ir įjungti jį į Pabaltijo Ypatingosios Karinės Apygardos kariuomenės sudėtį“. Lietuvos kariuomenė reorganizuota į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kariai pavadinti raudonarmiečiais, kiekvienam daliniui priskirti komisarai. Tačiau tuoj pat prasidėjo ir represijos. Naikindami Lietuvos kariuomenę sovietai didžiąją dalį karininkų ištrėmė arba išžudė.

Nacių okupacijos metais buvo bandyta atkurti Lietuvos kariuomenę, surinkus Vietinę rinktinę, bet paaiškėjus, kad ji gali būti panaudota ne Lietuvai ginti, rinktinė buvo paleista. Jos vadus vokiečiai represavo. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai prasidėjo Lietuvos partizaninis judėjimas ir daugelis Lietuvos kariuomenės karininkų, karių tęsė partizaninę kovą bei žuvo.

Lietuvos kariuomenė buvo atkurta tik 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Videokronika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Stasys Knezys. Tarpukario Lietuvos kariuomenė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 265 psl.
  2. Vytautas Jasulaitis. Tarpukario Lietuvos kariuomenė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 716 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]