Baletas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Baleto šokėjai
Svetlana Zacharova
„Spragtukas“
Degas „Generalinė baleto repeticija“
Balerinos Sankt Peterburge

Baletas (pranc. ballet) – sceninio meno rūšis, kurios pagrindiniai elementai yra šokis, pantomima ir muzika, sujungti į vientisą scenos veiksmą. Šiuolaikiniame balete plačiai naudojami ir gimnastikos bei akrobatikos elementai.

Paprastai baletas turi siužetą, yra dramos spektaklis, kuriame žodžiai pakeičiami įvairiais judesiais, mimika ir šokiais. Šiomis priemonėmis baleto aktoriai atvaizduoja gyvenimiškas situacijas, aistras, jausmus, pagal operos libretą kuria vaizdus ir charakterius. Taip pat būna ir siužeto neturinčių baletų.

Pagal ritmo taisykles šokėjai keičia savo vietą, kaitalioja įvairias savo kūno linijų kombinacijas, t. y. atlieka pas arba priima pozas. Balete šių galimų pas ir priima pozų skaičius nors ir labai didelis, tačiau yra ribotas tam tikrais estetikos, pusiausvyros ir tikslingumo nuostatais, susiformavusiais prancūzų klasicizmo laikais. Prancūziški šuolių ir žingsnelių pavadinimai vartojami dar ir dabar. Šių nuostatų prisilaikantis baletas vadinamas klasikiniu, o XX a. pradžioje atsiradęs šių nuostatų nesilaikantis baletas – laisvuoju arba plastiškuoju.

Baletą atlieka baleto trupė, sudaryta iš baleto aktorių. Baleto pastatyme dalyvauja libreto sudarytojas, kuris duoda baleto veiksmui temą ir siužetą; kompozitorius, sukūręs muziką, suteikia bendrą toną, nurodo šokio pobūdį, stilių, atvaizduoja bendrą nuotaiką; dailininkas užsiima dekoracijomis ir kostiumais; baletmeisteris kuria pačias judesių formas. Baleto muzika paprastai turi aiškią ritmiką, patogi šokiui ir suprantama atvaizdavimui, judesiai estetiški ir ryškūs, tačiau šiek tiek schematiški ir sąlyginiai.

Baleto istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Baleto atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Baleto pradmenis galima rasti Senovės Egipto šventuosiuose šokiuose. Indijoje, Siame ir kitur Azijoje iki šių dienų išliko mistinio pobūdžio šventieji šokiai. Indijoje ir Pietryčių Azijoje gyvuoja ligšiol vietos klasikinių šokių stiliai tradicijos: Bharatanatjamas (Pietų Indijos Tamilnado valstija), Odissi (Orisos valstija), Vajang orangas (Indonezija), Tailando ir Kambodžos rūmų baletas ir kt. Senovės Graikijoje (iš dalies ir Romoje) šokiai turėjo religinės reikšmės, jie buvo susiję su įvairiomis kulto apeigomis ar lydėjo tragedijų ir komedijų vaidinimus, nebūtinai būdami glaudžiai susiję su bendru veiksmu. Romėnams buvo žinomi ir vynuogių surinkimo šventės šokiai, skirti Bakcho garbei. Prie maldyklų dažnai buvo ištisi šokėjų būriai. Romos imperijai žlugus šokio menas apmirė tūkstančiui metų ir atgimė XV a. pabaigoje – XVI a., jau nebe kaip mistinis veiksmas, o kaip vaidinimas.

Artimas dabartiniam supratimui baletas atsirado Italijoje Renesanso epochos metu (XVI a.) ir pradžioje buvo bendro veiksmo ir nuotaikos siejama šokių scena operoje. Pirmuoju pasaulietiškuoju baletu laikomas spektaklis 1489 m. pastatytas Milano kunigaikščio ir Izabelės Aragonietės vestuvių proga. Tai buvo dvaro iškilmės su eisenomis, muzika, šokiais ir žaidimais. Nuo to laiko baletas pasidarė dvaro gyvenimo elementu, lydinčiu iškilmes, turnyrus ir pan. Balete atsiranda alegorinių ir mitologinių motyvų, šokių judesiai lėti, smulkūs ir neįvairūs.

Iš Italijos patekęs į Prancūziją, baletas tapo iškilmingu prabangiu reginiu. 1581 m. Kotrynos Mediči kapelmeisteris Baltasarini pastatė pirmąjį baletą Prancūzijoje „Circėja ir jos nimfos“. Pirmųjų baletų muzikinį pagrindą sudarė liaudies ir dvaro šokiai. Baletas buvo grynai karaliaus dvaro pramoga, jame dalyvavo dvariškiai, netgi karaliai. Baleto šokėjai buvo tik vyrai su įvairiomis kaukėmis. Kostiumai buvo ištaigingi ir varžantys judesius, jokios technikos nebuvo.

XVII a. antroje pusėje atsirado nauji teatro žanrai, pvz., komedija – baletas, opera – baletas, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas baleto muzikai ir bandoma ją dramatizuoti. Prancūzų balete susiformavo savos tradicijos ir tipiškos savybės: baletą sudarė šokiai, lydimi eilėraščių deklamavimo ir dainavimo; šokiai skirstomi į groteskinius pantomiminius įvairių personažų pasirodymus (tai atliko profesionalūs aktoriai) ir dekoratyvinius grynai choreografinius šokius, sudaromos sekant geotrinius piešinius (juos atliko dvariškiai).

Savarankiška sceninio meno šaka baletas tapo tik XVIII a. antroje pusėje, po prancūzų baletmeisterio J. G. Noverre reformų. Noverre (1727–1810 m.) atskyrė baletą nuo operos, sujungęs jį su antikine pantomima. Jo pastatytoje operoje „Medėja ir Jasonas“ artistas Vesteris pirmą kartą išėjo į sceną be kaukės. Noverre stengėsi sujungti dailę, muziką, choreografiją, technikos ir šviesos efektus į vientisą dramatišką spektaklį. Jo knyga „Laiškai apie šokį“ svarbia laikoma iki šiol. Noverre įtakoje Paryžiuje sukurta pirmoji šokių akademija. Baleto centru tampa Paryžius, kiti kraštai juo sekė.

Besirutuliojant italų ir prancūzų operai, baletas perėjo į miesto operos teatro sceną, bet čia tapo tik operos ir dramos papuošalu (Moljero komedijos). Kompozitorius ir dramaturgas Quilnault 1681 m. balete „Meilės triumfas“ pirmą kartą įtraukė 4 moteris balerinas.

Tolimesnė baleto raida[taisyti | redaguoti kodą]

Tolimesnė baleto raida ir sukletėjimas vyko romantizmo epochoje. Romantiškasis XIX a. į pirmąjį planą iškelia moterį, švelnumą, svajonę ir jausmą. XVIII a. pabaigoje baleto kostiumas tapo žymiai lengvesniu ir laisvesniu, o tai prisidėjo prie šokio technikos vystymosi. Atsirado triko, trumputė tiulio suknelė, atlaso batukai su kietais pirštagaliais. Herojiški ir alegoriški siužetai pakeičiami pasaka; atsiranda šokis „pointes“ (pirštų galais), kuris lyg pakelia šokėją nuo viso žemiško. Šokį ant pirštų galų kaip išraiškos priemonę pirmoji panaudojo M. Taglioni. Šokis tapo gyvesnis, atsirado polėkiai, šuoliai ir lyriški šokiai, kuriais ypatingai išgarsėjo M. Taglioni (1804–1884 m.) ir charakteringi šokiai, išgarsinti Fanny Elsler (1810–1884 m.).

Kartu su baleto dramatizacija vystėsi ir baleto muzika. Romatizmas įsitvirtina Adolphe Charles Adam baletuose „Žizel“ (1841 m.) ir „Korsaras“ (1856 m.). L. Delibo baletai „Kopelija“ (1870 m.) ir „Silvija“ (1876 m.) laikomi pirmaisiais simfonizuotais baletais. Tuo pačiu atsirado tendencija supaprastinti baleto muziką, kuri turinti būti melodinga, aiškios ritmikos, skirta tik šokio palaikymui.

XIX a. antrojoje pusėje baleto centras persikelė į Italiją, tačiau itališkoji mokykla paplito neilgam. Naują impulsą baletui suteikė Rusijos baleto mokykla.

Baletas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje baleto ištakos siekia XVI amžių. XVI–XVIII a. šokių būta LDK mokyklinių teatrų vaidinimuose. Baleto trupės turėjo Lietuvos didieji kunigaikščiai Žygimantas Senasis, Vladislovas Vaza, Jonas Kazimieras, didikai. Vilniaus Žemutinės pilies teatre (veikė 1634–1648 m.) buvo statomos operos, veikė baleto trupė. Baleto šokių ir scenų buvo įterpiama į dramos ir operos spektaklius, šokama dažniausiai pagal italų ir prancūzų kompozitorių muziką. Baleto trupės buvo sudaromos iš baudžiauninkų vaikų, kurie buvo mokomi prie teatrų įsteigtose baleto mokyklose. Mokykloms ir trupėms vadovavo, statė operų šokius ir spektaklius svetimšaliai baletmeisteriai. 1765 m. didikas A. Tyzenhauzas Gardine prie savo teatro įsteigė baleto mokyklą, kurioje buvo išugdyta profesionali baleto trupė (apie 60 šokėjų), gastroliavusių ir Europoje. Baletmeisteriai Fr. G. Le Doux ir L. Pettineli su šia trupe pastatė baleto spektaklių („Valstiečių baletas“, „Dūdininkų kvartetas“, „Kepėjų baletas“). 1785 m. trupė šoko Varšuvos karaliaus teatre. XVIII a. pab. – XIX a. baleto šokėjai dalyvaudavo Vilniaus miesto teatro operos spektakliuose.

1920 m. lietuvių meno kūrėjų draugija Kaune įsteigė teatrą, pavadintą Operos vaidykla. 1922 teatras suvalstybintas, pavadintas Valstybės opera. 1921 m. Kaune O. Dubeneckienė įsteigė baleto studiją. 1922–1925 m. Valstybės operos spektakliuose baletmeisterės O. Dubeneckienės statomus šokius šoko jos studijos mokiniai. 1925–1929 m. baleto trupei ir studijai vadovavo rusų baletmeisteris P. Petrovas. 1925.12.04 jis pastatė pirmąjį baleto spektaklį L. Delibe „Kopeliją“, vėliau P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“, „Spragtuką“, I. Stravinskio „Ugnies paukštę“, 1928 m. – „Lietuviškąją rapsodiją“ (pagal J. Karnavičiaus muziką). Šiuose spektakliuose dalyvavo pirmieji lietuvių baleto šokėjai O. Malėjinaitė, J. Jovaišaitė, E. Žalinkevičaitė, B. Kelbauskas ir kt. 1929 m. Valstybės teatre baletmeisteriais dirbo T. Vasiljevas, G. Kiakštas. Rusų baleto mokykla, jos tradicijos turėjo įtakos lietuvių baleto raidai. 1931–1935 m. teatre dirbo žymūs rusų baleto meistrai V. Nemčinova, N. Zverevas (buvoę S. Diagilevo trupės solistai), A. Obuchovas (Sank Peterburgo Marijos teatro baleto solistas). Buvo atnaujinti klasikiniai baleto spektakliai, pastatyta A. Adamo „Gizelė“, P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, A. Glazunovo „Raimonda“, S. Diagilevo trupėje baletmeisterių N. Nižinskio, G. Balanchine’o, M. Fokino statyti novatoriški vienaveiksmiai baletai pagal M. Musorgskio, F. Poulenco, C. M. von Veberio, K. Debiusi, M. Ravelio muziką.

Valstybinis Kauno muzikinis teatras, buvusi Operos vaidykla ir Valstybės opera

1933 m. N. Zverevas pastatė pirmuosius lietuvių kompozitorių baletus – J. Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“, B. Dvariono „Piršlybas“, V. Bacevičiaus „Šokių sūkury“. Tuo metu šoko J. Jovaišaitė, O. Malėjinaitė, M. Juozapaitytė, V. Aukščiūnas, H. Jagminas, P. Baravykas, E. Bandzevičius, T. Babuškinaitė, T. Kublickaitė ir kt. Daugeliui baletų dekoracijas piešė M. Dobužinskis, L. Truikys, A. Galdikas, S. Ušinskas. Kūrė dirigentai L. Hofmekleris, M. Bukša.

1935 m. lietuvių baleto trupė gastroliavo Monte Karle (Monakas) ir Londone. Trupės spektaklius palankiai įvertino Did. Britanijos baleto kritikas A. L. Haskellis. 1935–1937 m. baleto trupei ir baleto studijai (1935 m. ji buvo suvalstybinta) vadovavo A. Fiodorova-Fokina. Ji pastatė L. Minkaus „Don Kichotą“, ir C. Pugni „Arkliuką kupriuką“.

Pirmasis Lietuvos baletmeisteris buvo B. Kelbauskas. 1936–1943 m. jis pastatė „Vienos džiaugsmą“ (pagal J. Štrauso muziką), T. Prestono „Baltąsias rožes“, G. Aurico „Jūrininkus“, B. Asafjevo „Bachčisarajaus fontaną“, „Kaukazo belaisvį“, R. Glieto „Raudonąją aguoną“.

Per sovietų ir vokiečių okupaciją teatrai rodė spektaklius. 1943 m. B. Kelbauskas pastatė J. Pakalnio baletą „Sužadėtinė“ (dirigavo Pakalnis), kuriame klasikinio baleto pas jungė su lietuvių liaudies šokėjų judesiais. Sovietams antrąkart grįžtant į Lietuvą, į Vakarus pasitraukė du trečdaliai baleto trupės. Vokietijoje E. Bandzevičius sukūrė lietuvių išeivių baleto trupę ir 1947 m. pastatė L. Delibe „Kopeliją“.

1948 m. teatras iš Kauno perkeltas į Vilnių. 1974 m. teatras iš dab. rusų dramos teatro persikėlė į naujas patalpas (dabartinis pastatas A. Vienuolio g. 1). Be Lietuvos operos ir baleto teatro veikia Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio muzikiniai teatrai, kuriuose taip pat statomi šokio spektakliai.

Baleto žanro atsinaujinimas pastebimas 9-ojo dešimtmečio baletuose – A. Šenderovo „Mergaitė ir mirtis“ (baletmeisteris U. Vilimaa, 1982 m.), O. Balakausko „Makbetas“ (baletmeisteris J. Smoriginas, 1989 m.)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • J. Antanavičius, etc. Klasikinės muzikos metraštis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuva. 2007

Vikiteka