Eglė Ridikaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Eglė Ridikaitė (g. 1966 m. rugpjūčio 27 d. Kupiškyje) – Lietuvos tapytoja.

Jos darbų yra Nacionalinės dailės galerijos ir Modernaus meno centro kolekcijose, Estijos ambasadoje, privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1966 m. Kupiškyje. 19911997 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje[1]. Nuo 1993 m. dalyvauja parodose, gyvena Vilniuje. 1996 m. stažavosi Paryžiuje, 1998 m. Stokholme.

2014 m. tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ pelnė geriausios mugės menininkės apdovanojimą.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvųjų Ridikaitės paveikslų pagrindinė tema – tuštuma, kuri asocijuojasi su dangaus mėliu, pūkiniais debesimis, tinkuota siena, suglamžyta paklode ar išdidintu popieriaus lapu[2]. Ant šviesaus fono aliejumi, panašiai kaip juodu ar mėlynu tušu arba rašalu, ji piešia abstrakčias netaisyklingas figūras, pavienius baldų ar kitų daiktų eskiziškus piešinius ar išbraižo visą buto planą pažymėdama ir įvardydama kiekvieną jo detalę. Svarbi funkcija šiuose paveiksluose tenka ranka rašytiems žodžiams, sakiniams ir skaičiams. Kai kada šie įrašai įtraukiami į patį paveikslo pavadinimą. Jie kartu su vaizduojamais motyvais yra paradoksalūs, turi specifinio, tik autorei būdingo humoro, pavyzdžiui, netaisyklingų apskritimų rasterį ji pavadina „Keletas mane globojančių dvaselių“. Patys įrašai ir piešinio pobūdis artimas piešiniams ant sienų viešosiose erdvėse. Vėliau Ridikaitė eina šiuo keliu dar toliau ir tapybą aliejumi pakeičia grafičiams naudojamais aerozoliniais purškikliais[3].

2020 m. Lietuvos kultūros institutas ir Šiuolaikinio meno centras pristatė video apybraižą „Jewish Vilna in the Works of Eglė Ridikaitė“ (režisierius Mikas Žukauskas, kompozitorius Arturas Bumšteinas).[4]

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XI Vilniaus tapybos trienalės laureatė. Ne kartą pelnė Valstybinę stipendiją.

Parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eglė Ridikaitė yra surengusi daugiau kaip dešimt personalinių ir dalyvavusi daugiau kaip aštuoniasdešimtyje grupinių parodų.

Asmeninės parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2018 m. Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys. KKKC parodų rūmai, Klaipėda
  • 2017 m. Palikimas: bobutas skarelas, Kupiškio etnografijos muziejus
  • 2016 m. Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys, VDA parodų salė „Titanikas“, Vilnius
  • 2016 m. Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys. Artifex galerija, Vilnius
  • 2015 m. Palikimas: bobutas skarelas, Panevėžio miesto dailės galerija
  • 2015 m. Palikimas: bobutas skarelas, galerija „Kairė–dešinė“, Vilnius
  • 2014 m. Palikimas: bobutas skarelas, Gdanska Galeria Miejska, Lenkija
  • 2011 m. Tapyba 2008–2009. Galerija XX, Panevėžys
  • 2009 m. Peizažas, paroda su Aiste Kirvelyte. Kauno paveikslų galerija
  • 2007 m. Persekiojantys vaizdai, paroda su Ričardu Nemeikšiu. Galerija „Vartai“, Vilnius
  • 2000 m. Savicko paveikslų galerija, Vilnius
  • 1999 m. Galerija „Kairė–dešinė“, Vilnius

Grupinės parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2018 m. Chronometrai. KKKC parodų rūmai, Klaipėda
  • 2017 m. Lietuvos menas: peizažinis mąstymas. Kinijos nacionalinis dailės muziejus, Pekinas, Kinija
  • 2017 m. MAGMA: Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių. Nacionalinė dailės galerija, Vilnius, Lietuva.
  • 2016 m. Postidėja IV. Karas. KKKC parodų rūmai, Klaipėda
  • 2016 m. Postidėja IV. Karas. VDA parodų salė „Titanikas“, Vilnius
  • 2015 m. Postidėja III. Plotas. Panevėžio miesto dailės galerija, Panevėžys
  • 2015 m. Atviros studijos. LTMKS projektų erdvė Malonioji 6, Vilnius
  • 2014 m. Postidėja – Plotas. Galerija „Kairė–dešinė“, Vilnius
  • 2014 m. Laiko Drobulė. Kauno paveikslų galerija
  • 2014 m. Art Vilnius’14. Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“, Vilnius
  • 2013 m. Postidėja – atstatomieji darbai. VDA ekspozicijų salės „Titanikas“, Vilnius; Panevėžio dailės galerija; Klaipėdos parodų rūmai; Kauno paveikslų galerija; Šiaulių dailės galerija
  • 2012 m. Postidėja. VDA ekspozicijų salės „Titanikas“, Vilnius; galerija „101“, Kaunas; Panevėžio dailės galerija
  • 2012 m. (Kaip aš čia patekau) Tapyba Lietuvoje. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
  • 2009 m. Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Galerija „Arka“, Vilnius
  • 2008 m. Vilniaus meno scena nuo 2000. Latvijos nacionalinio dailės muziejaus parodų salė „Arsenāls“, Ryga
  • 2007 m. Independing Drawing GIK No2. Šiuolaikinio meno muziejus, Skopjė, Makedonija
  • 2000 m. Jūs ateisite vėliau. Dailės akademijos galerija, Štutgartas, Vokietija
  • 1997 m. Ten–Atgal. Naujoji galerija HdK, Berlynas
  • 1994 m. Situacija – Tiltas. Galerija „Jutempus“, Vilnius

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]