Gytis Lukšas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gytis Lukšas
Gimė: 1946 m. gegužės 16 d. (71 metai)
Kaunas
Tėvai: Romualdas Lukšas
Veikla: Kino režisierius
Organizacijos: Lietuvos kinematografininkų sąjunga
Pareigos: Pirmininkas
Alma mater: Visasąjunginis valstybinis kinematografijos institutas
Žymūs apdovanojimai:

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius

Gytis Lukšas (g. 1946 m. gegužės 16 d. Kaune) – Lietuvos kino režisierius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Romualdas Lukšas. 1971 m. baigęs Kinematografijos institutą Maskvoje 19711991 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Nuo 1991 m. Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas. 2012 metų birželio mėnesį Kopenhagoje išrinktas į Europos kino režisierių federacijos (FERA) vykdomąjį komitetą – tai pirmasis Baltijos šalių atstovas FERA vykdomajame komitete.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji filmai – novelė „Telefonas“ TV filme „Linksmos istorijos“ (1973 m.) ir TV filmas „Žvangutis“ (1974 m., pagal K. Sają). Kino filmas „Virto ąžuolai“ (1976 m., pagal J. Baltušį) išsiskyrė lietuvių kinui nebūdingomis didelėmis aistromis, ryškiu, prieštaringu moters paveikslu. Lyriškas filmas „Mano vaikystės ruduo“ (1977 m., pagal J. Aputį) sovietinio kaimo kasdienybės tema susijęs su niūresnių intonacijų filmu „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m., scenarijus R. Granausko), kurio herojams būdingas didesnis nusivylimas ir nuovargis. Vaidybinis filmas „Anglų valsas“ (1982 m.) – anglų rašytojo D. Golsvorčio pjesės „Džoja“ ekranizacija. Su lengva ironija pateikta vienos anglų šeimos istorija, nagrinėjamos moralinės problemos. 

Muzikiniame TV filme „Vakar ir visados“ (1984 m.), rodant lietuvių papročius, apeigas, dainas atkuriama dvasinė tautos savastis. Filmas kaip mokymo priemonė naudotas Sorbonos ir kituose universitetuose. Filmuose „Žalčio žvilgsnis“ (1990 m., pagal S. T. Kondrotą), „Žemės keleiviai“ (1991 m., Vidurio ir Rytų Europos kino festivalio Lagove prizas 1993 m.), „Mėnulio Lietuva“ (1997 m., pagal S. Šaltenį) plėtojamos tautos dramatiškos istorijos, asmeninio pasirinkimo temos. 2009 m. filme „Duburys“ (pagal Romualdo Granausko romaną) vaizduojama vieno gyvenimo istorija, filmas apie žmogaus likimą, sovietmečio santvarkos palaužtą žmogų, dramatiška meilės istorija sovietmečio Lietuvoje. Premjera – Monrealio Pasaulio filmų festivalyje (2009), „Auksinės Piramidės“ nominacija tarptautiniame Kairo filmų festivalyje (2009); Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už vizualinę kalbą (2009); 3 „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai už pagrindinį moters vaidmenį bei antraplanius moters ir vyro vaidmenis šiame filme (2009); Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolo“ apdovanojimas už geriausią operatoriaus darbą (2009); filmas atstovavo Lietuvai 82-uosiuose Amerikos kino akademijos „Oskaruose“ (2009); buvo parodytas specialioje programoje Modernaus meno muziejuje MoMa Niujorke, JAV (2009); apdovanojimai už geriausią Baltijos šalių filmą ir geriausią operatoriaus darbą Talino „Black Nights“ filmų festivalyje (2010); apdovanojimai už geriausią aktorės vaidmenį ir geriausią operatoriaus darbą Kijevo tarptautiniame filmų festivalyje (2010); „Sidabrinės vynuogės“ apdovanojimas Centrinės ir Rytų Europos filmų festivalyje „Lubuskie Lato Filmove“ (2010); Baltijos filmų festivalis Berlyne, Tamil Nadu Chennai festivalis, Indija, Palm Springs kino festivalis, USA, Goteborgo tarptautinis kino festivalis, Švedija, Cinema Mundi festivalis, Čekija, Cape Winelands filmų festivalis, Pietų Afrika, Edinburgo tarptautinis filmų festivalis, JK, Sietlo tarptautinis kino festivalis, USA, Šanchajaus tarptautinis kino festivalis, Kinija, UW Cinematheque Madisone, USA, One Country One Film Apchat tarptautinis festivalis, Prancūzija, lietuvių filmų programa Cinema Nova Briuselyje; filmas buvo nominuotas Rusijos kino akademijos pagrindiniam apdovanojimui „NIKA“ (2010).

Kiti filmai: „Žaltvykslės“ (televizijos filmas, 2 serijos, 19791980 m., pagal H. K. Anderseną), „Žolės šaknys“ (1988 m., pagal V. Jasukaitytę). Dokumentiniai filmai: „Juozas Miltinis. Monologai“ (2006 m., sukurtas 1988 m.); „Tarnavimas“ (2001 m.) – dokumentinis, video, 11 min. Poetinis pasakojimas apie mažos kaimo katalikų bendruomenės kunigą. „Dieviškoji šviesa“ (2006 m., apie garsų lietuvių kilmės Amerikos menininką, vitražo dailininką  A. Elskų).

Gytis Lukšas - vienas nuosekliausių lietuvių literatūros ekranizuotojų; filmams būdinga poetinė pasaulėjauta. Su kitais parašė kai kurių savo filmų scenarijus.[1]

Kita kūrybinė veikla:

Valstybės kino metraščio leidiniai (autorius):

1. „Lietuvos valstybė. Dabartis ir ateitis“ (2011)

2. „Valstybė ir kultūra“ (2013)

3. „Lietuvos pirmininkavimas Europos Tarybai“ (2013)

4. „Šiaurės Jeruzalė“. Prieškario Vilniaus žydų kultūra (2014).

Režisuoti radijo spektakliai (LRT radijas)

2004  „Nekviestoji viešnia“(Morisas Meterlinkas)

2003  „Vyrų melai“ (Antonas Čechovas)

2002 „Paukščiai“ (Dafnė diu Morje)

2000 „Naujasis Faustas“ (Nikolajus Jevreinovas) 

 

G. Lukšo - skaitovo įrašai (LRT radijas)

2012  „Atmintys“, „Naujausi eilėraščiai“ (Marcelijus Martinaitis)

2005  „Išpažinimai“ (Aurelijus Augustinas)

2004  „Gyvenimas miške“ (Henri Toro)

2002 - 2003  „Carmina Minora“ (Justinas Marcinkevičius)

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2000 m. Lietuvos Nepriklausomybės medalis

2006 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius

2010 m. LATGA-A apdovanojimas „Aukso žvaigždė“

2012 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija

2016 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

2016 m. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos aukso garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos kino režisierių federacija (FERA)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gytis Lukšas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 688 psl.