Kinų raštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kinų raštas
Tipas: ideografinis
Naudojamas kalbose: įvairios kinų kalbos, iš dalies japonų, korėjiečių kalbos.
Rašymo kryptis: iš viršaus į apačią / iš kairės į dešinę
Laikotarpis: II tūkst pr. m. e. - dabar.
ISO 15924:
Unicode:
Genealogija
Kilmė: Kinų raštas
Dukterinės sistemos: Japonų raštas, Yi raštas, Kidanių raštas, Džurdžėnų raštas, Tangutų raštas, Čunom

Kinų raštas yra rytų Azijoje paplitusi rašto sistema, atsiradusi Kinijoje II tūkst. pr. m. e., ir vartojama iki dabar. Nuo mūsų eros pradžios ji vartota ne tik Kinijoje, bet, kartu su kinų kultūros pasiekimais, perduota į Vietnamą, Korėją, vėliau Japoniją, kur buvo pritaikyta vietos kalboms.

Lietuvių kalboje kinų rašto ženklai dažnai įvardijami kaip hieroglifai (tuo painiojant su Egipto hieroglifai), nors kiniškai jie vadinami hànzì (liet. handzi; 汉字, tradicinis variantas 漢字), ir reiškia „Han (kinų) tautos rašmenys“, arba „Han dinastijos rašmenys“ (tuo pažymint, kad dabartinė jų išvaizda susiformavo būtent toje dinastijoje, apie mūsų eros pradžią).

Standartinė transliteracija į lotynų rašmenis yra ISO 7098.

Kilmė ir istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kinų rašto paplitimas. Žalia – supaprastintas raštas, šviesiai žalia – kinų raštas naudotas istoriškai, tamsiai žaliai – tradicinis kinų raštas

Pasak legendos, kinų rašto išradėjas yra Cangjie (Cangdzie, apie 2650 m. pr. m. e.), tačiau tai greičiausiai tėra tik mitas. Pasak kitos tradicijos, šis išradimas priskiriamas legendiniam personažui Fuxi.

Seniausi mokslininkams žinomi kinų rašto pavyzdžiai yra iš XVIII a. pr. m. e.

Per savo ilgą istoriją hieroglifai ne kartą keitė išvaizdą, iš piešinių virsdami brūkšnių sistemomis. Seniausi hieroglifai, naudoti Šang dinastijoje, vadinti „kaulų rašmenimis“, mat dažniausiai buvo rašomi ant būrimo kaulų. Džou dinastija išvystė „metalo rašmenis“, kurie pasižymėjo vingiuotomis, grakščiomis linijomis.

Kinijai susiskaldžius, VI-III a. pr. m. e. šie metalo rašmenys ganėtinai skyrėsi skirtingose valstybėse, ir, Čin imperatoriui suvienijus Kiniją, viena pirmųjų reformų buvo rašmenų unifikavimas. Tada ir gimė visai Kinijai vieningas 隷書 lishu (lišu) stilius, sugalvotas išminčiaus Li Si. Lishu ir dabar kartais yra naudojamas, ypač oficialiuose antspauduose ir įrašuose.

Kiti trys, apie mūsų eros pradžią išsivystę rašto stiliai, vadinami tikraisiais hanzi, yra 楷書 kaishu (kaišu; kietasis stilius, vartojamas dažniausiai), 行書 hangshu (hangšu; kursyvas) ir 草書 caoshu (caošu; kaligrafinis „žolių“ stilius). Jie labai stipriai paveikė kinų kaligrafiją.

1949 m. Kinijos Liaudies Respublikoje raštas, siekiant jo mokymosi palengvinimo, buvo smarkiai supaprastintas: palikta kur kas mažiau hieroglifų, supaprastinti dažniausiai naudojami elementai. Tai – vadinamieji supaprastinti hanzi. Taivanas, tuo metu nebuvęs Kinijos sudėtyje, atsisakė pripažinti šią reformą, ir jame tebenaudojamas nereformuotas kinų raštas. Nereformuotas raštas naudojamas ir kai kuriose kinų emigrantų bendruomenėse.

Ženklo sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Hieroglifai, kilę iš piešinėlių: žmogus, medis, kalnas, arklys, moteris, laukas
Ženklai, sujungti pagal prasmę: ramybė (moteris po stogu), poilsis (žmogus prie medžio), vyras (laukas ir jėga), miškas (du medžiai)
Hieroglifai, sudaryti remiantis tarimu: balnas (tariamas an, prie „odos“ ženklo „ramybės“ ženklas, tariamas an). Kiti trys hieroglifai atitinkamai reiškia „valanda“ (shi), „poezija“ (shi), „nešti“ (chi), ir turi tą patį tarimo elementą.

Kinų rašto ženklai yra ideogramos: tai yra, kiekvienas jų reiškia tam tikrą savoką. Kadangi kinų kalbai būdinga tai, jog vienas žodis čia sudarytas iš vieno skiemens, kiekvienas ženklas fonetiškai atitinka vieną skiemenį. Tokiu būdu susidaro daugybė skirtingų ženklų, kurių senovėje buvo priskaičiuojama iki 10 tūkstančių, tačiau šiuo metu hieroglifų skaičius susistemintas ir apribotas iki 2000. Dėl didelio skaičiaus hieroglifų išvaizda sudėtinga, juos gan sunku išmokti, tačiau jie paklūsta vieningai sistemai, kuri leidžia juos susisteminti ir sudaryti žodynus. Jau senovėje hieroglifai buvo skirstomi į šešias kategorijas liushu (liušu), kurių pirmosios keturios paaiškina ženklų kilmę ir sandarą. Jos yra tokios:


  • Hieroglifai, kilę iš paveikslėlių, iš dalies atspindintys daiktų formą. Tokių yra ne tiek ir daug.
  • Hieroglifai, kilę iš simbolių. Nuo paveikslėlių jie skiriasi tuo, kad pradžioje vaizdavo ne daiktus, o sutartinius ženklus. Pvz., sąvoką „du“ reiškia du horizontalūs brūkšniai, „tris“ – trys brūkšniai, o „tėvas“ rašomas vaizduojant sukryžiuotas lazdas.
Hieroglifai, kilę iš simbolių: 2, vidus, viršus, apačia
  • Hieroglifai, sudaromi sujungiant keletą ženklų į vieną prasmę. Jie yra vieni įdomiausių ir leidžia įsigilinti į senovės kinų mąstymą. Pvz., sąvoka „ramybė“ vaizduoja stogą ir moterį, mat senovės kinų supratimu, kai moteris yra namuose, viešpatauja ramybė. „Mišką“ vaizduoja du į vieną ženklą sujungti medžiai, o „giria“ sudaryta iš trijų medžių.
  • Hieroglifai, sudaromi pagal tarimą. Jie buvo patys vėlyviausi ir jų yra daugiausia. Kadangi kinų kalboje yra daug panašaus tarimo žodžių (gali skirtis tik tonas), tai suteikė galimybę užrašyti tuos žodžius, kurie hieroglifų neturėjo. Pvz., žodžiai „poezija“, „valanda“, „šventykla“, „karys“, „nešti“ turi panašų tarimą (shi arba chi), nors prasmė visiškai nėra susijusi. Tokiu būdu jie dalinasi bendrą tarimo elementą (fonemą), tačiau juos visus skiria papildomas prasminis elementas (morfema), kuris nurodo, kokiai prasminei sričiai priklauso žodis: „poezija“ turi „kalbos“ elementą, „valanda“ – „saulės“ (siejamos su laiku), „nešti“ – „rankos“, o „karys“ – „žmogaus“.

Žodynų sudarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Keletas dažniausiai vartojamų raktų

Akivaizdu, kad antrosios dvi kategorijos yra sudėtiniai hieroglifai, sudaryti iš pirmųjų dviejų kategorijų ženklų. Kilę iš paveikslėlių ir iš simbolių hieroglifai, būdami kitų ženklų sudėtyje (kartais tokiu atveju jų pirminė forma šiek tiek pakinta), vadinami hieroglifo elementais. Vienas iš hieroglifo elementų (dažniausiai kairysis arba viršutinysis) yra svarbiausias, ir vadinamas raktu. Tokių raktų rūšių tradiciškai priskaičiuojama 214, ir pagal juos visi hieroglifai yra suskirstyti į 214 grupių. Tarp populiariausių grupių yra „vandens“ raktas „medžio“ raktas, „žmogaus“ raktas ir pan. Pvz., iš pavaizduotų viršuje hieroglifų „žmogus“ ir „ilsėtis“ priklauso vienam raktui.
214 raktų išdėstomi tradicine seka, ir tokiu būdu hieroglifai išsidėsto žodyne.

Sudėtiniai žodžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Netgi esant 10 tūkstančių hieroglifų (ir skiemenų) rūšių, šis skaičius nėra patenkinamas, norint perduoti sudėtingesnę informaciją. Jo užtenka tik įvardinti svarbiausiems daiktams, reiškiniams ir veiksmams. Vystantis civilizacijai, klestint mokslui ir filosofijai, prireikia daug sudėtingesnių sąvokų. Kadangi vienskiemenių žodžių skaičius (netgi turint omenyje sudėtingą kiniškų balsių, priebalsių ir tonų sistemą) yra ribotas, kinai turėjo pradėti jungti skiemenis (o kartu ir hieroglifus), norėdami išreikšti mintis. Taip atsirado sudėtiniai žodžiai 熟語 shuyu.
Pvz., sąvoka ugnikalnis buvo sudaroma iš „ugnis“ (火, hua) ir „kalnas“ (山, shan), gaunant žodį 火山 huashan. Sujungus „didelis“ (大, da) ir „mokslas“ (学 (tradic. 學), xue), gaunamas žodis 大学 (tradic. 大學) daxue („universitetas“). Keletas tokių pavyzdžių pateikiami toliau:

  • 数 (tradic. 數) skaičius + 学 (tradic. 學) mokslas = 数学 (tradic. 數學) matematika
  • išorė + 人 žmogus = 外人 užsienietis
  • 数 (tradic. 數) skaičius + 词 (tradic. 詞) kalbos dalis = 数词 (tradic. 數詞) skaitvardis
  • šalis + 歌 daina = 国歌 himnas

Šis naujų žodžių sudarymo procesas nenutrūksta ir dabar, ypač ateinant užsienietiškiems žodžiams, kuriems reikia pritaikyti hieroglifus. Pvz.:

  • 电 (tradic. 電) elektra + 脑 (tradic. 腦) smegenys = 電腦 kompiuteris

Panašus reiškinys Europoje vyko antikoje, kuomet paprastesnės sąvokos buvo jungiamos į sudėtinius žodžius, atsirandant žodžiams filosofija (gr.: „meilė“ + „išmintis“), akvedukas (lot.:„vanduo“ + „kelias“). Beje, Europos kultūroje dauguma naujų žodžių irgi sudaromi išvedant iš graikų ir lotynų kalbų, kaip, pvz., televizija („toli“ + „matyti“).

Kinų rašto problematiškumas[taisyti | redaguoti kodą]

Zhuyin transkribavimo ženklai: skiemens pradžios ir galo variantai

Kinų raštas yra vienintelė pasaulyje išlikusi ideografinio rašto sistema, ir dėl to susiduria su nemaža sunkumų.
Kadangi čia nėra fonografinių ženklų, nuo seno buvo sprendžiama hieroglifo tarimo užrašymo problema. Kaip perduoti ypač sunkių ir retai vartojamų ženklų tarimą? Ši problema buvo išspręsta jau senovėje, tarimo užrašymui naudojant paprastesnius, sutartinius, hieroglifus.
Maža to, 1913 m buvo sukurta specialių ženklų abėcėlė zhuyin, skirta rašyti hieroglifų tarimui. Ji, sudaryta iš 40 ženklų, nėra panaši į lotynišką raštą, bet savita ir pritakyta būtent kinų kalbos tarimo ypatumams.
Savaime aišku, Kinijai susiduriant su Vakarais, buvo bandoma šią kalbą transkribuoti lotyniškais (ir kirilicos) rašmenimis. Tokiu būdu išsivystė keletas skirtingų sistemų, iš kurių šiuo metu labiausiai naudojama Pinyin.
Pinyin dažniausiai ir yra sistema, kuria hieroglifai vedami į kompiuterius: programos pačios konvertuoja tarimą į hanzi. Kai kuriose vietose, ypač Taivane, paplitęs ir vedimas naudojant zhuyin. Tokiu atveju klaviatiūra turi turėti specialius užrašus.

Ne mažiau svarbi problema buvo ir atvirkštinis „transkribavimas“, kuomet užsienietiškus žodžius reikia užrašyti kiniškai. Akivaizdu, kad vietiniai vietovardžiai užrašomi hieroglifais, ir visi turi savo reikšmes: pvz., Šanchajus (上海, Shanghai) reiškia „viršutinė jūra“, Pekinas (北京, Beijing) – „šiaurės sostinė“, o Honkongas (香港, Xiangkang) – „kvapų uostas“. Lygiai taip hieroglifai buvo pritaikyti ir kaimyninėms šalims: pvz., Japonija (日本, Riben) reiškia „saulės pradžia“.

Susiduriant su Vakarų kultūra, užsienietiškiems asmenvardžiams ir vietovardžiams užrašyti hieroglifai naudojami pagal tarimą. Tačiau kadangi vienam ir tam pačiam skiemeniui galima naudoti ne vieną variantą, o kiekvienas variantas turi ir tam tikrą prasmės dozę, tinkamų ženklų parinkimas tampa nemaža problema, kuri yra kontroliuojama specialios valstybinės komisijos.

Tačiau, kad kinai atsisakys savo rašto, pereidami į paprastesnę fonografinę forma, mažai tikėtina. Ir tai susiję su keletu priežasčių.

  • Visuomeninė priežastis. Kinijoje, kur egzistuoja galybė kalbų ir dialektų, raštas yra vienintelė bendra komunikavimo priemonė. Mat visos kalbos ir dialektai užrašomi identiškais hieroglifais, nors jų tarimai regionuose ir skiriasi. Dėl to Kinijos televizijoje subtitrai yra būtini, kad visa šalis suprastų informaciją.
  • Lingvistinė priežastis. Nemažos dalies mokslininkų teigimu, atsisakius ideogramų, bus pažeista kinų kalbos struktūra, nes hieroglifai čia vaidina esminį informacijos nešėjo vaidmenį. Hieroglifų vizualinis aspektas yra neatsiejama kinų poezijos, kaligrafijos ir kitų menų dalis.
  • Kultūrinė priežastis. Kadangi kinų rašmenimis yra užrašyta daugybė per tūkstantmečius kurtų darbų, pakeitus rašto sistemą vėlesnės kartos praras galimybę juos skaityti. Tokiu būdu bus prarastas svarbus kultūrinis paveldas.

Kinų raštas ne kiniškose tautose[taisyti | redaguoti kodą]

Hanzi formavosi ir buvo sukurti išimtinai kinų kalbai, kuri pasižymi ypatinga fonetine ir gramatine sandara. Tačiau tai nesutrukdė šio rašto perduoti į Vietnamą, Korėją ir Japoniją, kurios turėjo visiškai skirtingas kalbas.

Adaptacijos procesas buvo pakankamai komplikuotas, tačiau visose kalbose vyko gana panašūs pokyčiai.

  1. Visos kalbos vienareikšmiškai priėmė sudėtinius žodžius shuyu, sudarytus iš kelių hieroglifų, kadangi būtent šie žodžiai buvo susiję su kinų civilizacijos pasiekimais ir terminologija, o vietinės tautos jos dar neturėjo. Tie žodžiai visur buvo rašomi identiškai, tačiau kiniškas jų tarimas pritaikytas vietiniam tarimui. Pvz., žodis 火山 „ugnikalnis“, Kinijoje tariamas huashan, Japonijoje virto į kazan, Korėjoje – į hwasan, o Vietname – į hoason. Lygiai taip žodis 漢字 „rašmenys“, tariami: Kinijoje – hanzi, Japonijoje – kandži, Korėjoje – hanja, Vietname – hantu. Tokių kiniškos kilmės žodžių minėtose kalbose yra labai daug. Tai panašu į procesą Europoje, kuomet graikiški ir lotyniški žodžiai buvo priimami į vietines kalbas ir pritaikomi vietiniam tarimui. Pvz., lietuviškoji filologija angliškai tariama filolodžy, o ispaniškai filolochia, bet visuotinai suprantama.
  2. Vietinės kalbos žodžiams, kinų kalboje neegzistuojančioms gramatinėms galūnėms užrašyti dažniausiai buvo sukurti papildomi rašmenys, leidžiantys rašyti sava kalba.
  • Vietnamas apie XIII a. sukūrė nacionalinę rašto sistemą, čunom, kuri leido užrašyti vietnamietiškos kilmės žodžius. Tačiau ji nebuvo susisteminta ir suvienyta, kas labai trukdė mokslo plėtrai. Tai buvo viena priežasčių, dėl ko po Antrojo pasaulinio karo vietnamiečiai perėjo prie prancūzų sukurtos lotynų rašto modifikacijos. Kinų raštas ten beveik išnykęs;
  • Japonijoje apie X a. išsivystė dvi papildomos skiemeninės rašymo sistemos, hiragana ir katakana, kuriose ženklas reiškia skiemenį. Jos vartojamos užrašyti gramatinėms galūnėms, o dabar – ir vakarietiškiems žodžiams (skoliniams iš portugalų, olandų, anglų kalbų, vietovardžiams, asmenvardžiams);
  • Korėjoje buvo įvesta papildoma rašymo sistema – Hangul, rašoma į tam tikra tvarka į skiemenis sugrupuotais raides reiškiančiais simboliais. Kinų raštas papildymui tebenaudojamas Pietų Korėjoje, o Šiaurės Korėjoje naudojamas vien Hangul.

Šnekamojoje lietuvių kalboje apie nesuprantamą dalyką taip pat sakoma „kinų raštas“.

Vikiteka