Uzbekija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
O‘zbekiston Respublikasi
Uzbekistano vėliava Uzbekistano herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Uzbekija žemėlapyje
Valstybinė kalba uzbekų
Sostinė Taškentas
Didžiausias miestas Taškentas
Valstybės vadovai Islamas Karimovas
Prezidentas
Šavkatas Mirzijajevas
Ministras pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
447 400 km² (55)
4,9 %
Gyventojų
 – 2006 liepa (progn.)
 – Tankis
 
27 307 134 (42)
61,04 žm./km² (108)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
54,81 mlrd. $ (74)
2 000 $ (146)
Valiuta Uzbekistano sumas (UKS)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +5
-
Nepriklausomybė
Paskelbta
nuo Tarybų Sąjungos
1991 m. rugsėjo 1 d.
Valstybinis himnas Uzbekistano himnas
Interneto kodas .uz
Šalies tel. kodas 998

Uzbekistano Respublika (Uzbekistanas, Uzbekija) – valstybė Vidurinėje Azijoje. Ribojasi su Kazachstanu šiaurėje ir vakaruose, Kirgizija ir Tadžikija rytuose, Afganistanu ir Turkmėnija pietuose.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Uzbekijos istorija

Dalverzine Tepe iš senojo Sogdo.

Dabartinė Uzbekijos teritorija nuo senovės buvo vadinama Transoksiana, t. y. šalis už Okso upės. Teritorijoje buvo du derlingi žemdirbystės ir kultūros centrai, įsiterpę tarp klajoklių gyvenamų dykumų. Vienas jų buvo Sogdas dab. Uzbekijos rytuose, o kitas − Chorezmas Amudarjos žemupyje. Čia I tūkst. pr. m. e. susiformavo aukšto lygio iranėnų kultūros. Kadangi šie regionai buvo tarp Persijos ir Kinijos, užsimezgusi prekyba leido suklestėti vietos miestams, kurie ilgainiui susijungė į Šilko kelią.

327 m. pr. m. e. Sogdą pasiekė Aleksandras Makedonietis, vėliau regioną kontroliavo Graikų-baktrų karalystė (iš Baktrijos regiono dab. Afganistane). Šiai nusilpus, regione įsiviešpatavo klajokliai iš šiaurės − tocharai, kangdžu, pirmaisiais mūsų eros amžiais Sogdą valdė Kušanų imperija, vėliau Sasanidai, klajokliai eftalitai ir kt. Dėl labai įvairios išorinės įtakos formavosi turtinga vietos kultūra, kurioje maišėsi Budizmo, Manicheizmo, kiti elementai.

VIII a. Chorezmą ir Sogdą nukariavo Kalifatas ir pradėta krašto islamizacija. Tai buvo vėliausiai užkariauta ir atokiausia Kalifato teritorija, todėl joje susidarė sąlygos atgimti islamiškajai Persijos kultūrai. Pirmoji persų kilmės dinastija − Samanidai (875–999 m.) − kilo būtent Sogdo regione. Jau Samanidų laikais vyko sparti krašto tiurkizacija − senuosius gyventojus iranėnus keitė tiurkai iš šiaurės. Jie tarnaudavo vietos armijose ir pamažu didino savo populiaciją krašte. X a. Chorezme įsitvirtino Seldžiukidai, o Sogdą nukariavo KarachanidaiRytų Turkestano.

XI−XIII a. vienu iš svarbiausių Didžiojo Irano regionų tapo Chorezmas, iš kurio kilo net dvi galingos imperijos. Pirmoji jų buvo Seldžiukidų imperija, kurios teritorijos vakaruose pasiekė Mažąją Aziją. Šiai nusilpus, iš Chorezmo didelę dalį Irano suvienijo Anušteginidai (1077−1231 m.), kurių hegemonija vakaruose pasiekė dab. Azerbaidžaną. Tai buvo vienas brandžiausių Transoksianos kultūrinio suklestėjimo laikotarpių.

XIII a. Chorezmą ir Sogdą nusiaubė Mongolų imperija, o dab. Uzbekijos teritorijoje įsitvirtino Čagatajaus chanatas. Šiam silpstant, XIV a. Sogdo regione iškilo karvedys Tamerlanas, įkūręs Timūridų imperiją. Timūridams valdant Sogdo miestai, ypač sostinė Samarkandas, patyrė didžiulį kultūrinį suklestėjimą. Čia klestėjo architektūra, tapyba, literatūra, rašoma čagatajų kalba. Tačiau pasinaudoję imperijos nusilpimu, į teritoriją XVI a. migravo klajokliai uzbekai, vedami Šeibanidų klano. Jie įkūrė Chyvos (Chorezme) ir Bucharos (Sogde) chanatus (vėliau įsikūrė Kokando chanatas Feganoje). Uzbekų viešpatavimo laikais pasikeitė vietos gyventojų kalba. Kraštas smuko ekonomiškai. Tai nulėmė Šilko kelio svarbos nykimas, nuolatiniai karai tiek su Sefevidais pietuose, tiek su kazachais šiaurėje.

Nors trys uzbekų chanatai XIX a. patyrė stiprėjimą, XIX a. pabaigoje juos užkariavo Rusijos imperija. Po 1917 m. revoliucijos vietos gyventojai siekė nepriklausomybės, tačiau tai nepavyko. Uzbekų teritorijos buvo įjungtos į Turkestano ATSR, o vėliau šio žemėlapis buvo perbraižytas, nubrėžiant dabartines Uzbekijos sienas. 1924 m. suformuota Uzbekijos TSR.

Tarybų Sąjungos sudėtyje Uzbekija išbuvo iki 1991 m. Nuo nepriklausomybės šalį valdo vienas prezidentas − Islamas Karimovas.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Uzbekijos parlamentas
Pagrindinis straipsnis – Uzbekijos politinė sistema.

Valdymo forma - prezidentinis valdymas esant ir ministrui pirmininkui. Formaliai vyriausybės vadovas yra ministras pirmininkas ir vykdomoji valdžia yra vyriausybė. Tačiau de facto vykdomoji valdžia yra sutelkta prezidento rankose. Nuo 1991 m. šalies prezidentas yra Islamas Karimovas. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu 7 metams.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmų parlamentas (Olij Madžlis) sudarytos iš aukštesniųjų rūmų Senato (100 narių) ir žemesniųjų - Įstatymų rūmų (150 narių). Abu rūmai renkami penkerių metų kadencijai. Ministrų kabinetą skiria prezidentas su parlamento palaikymu. [1]

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Uzbekistano administracinis suskirstymas

Uzbekija suskirstyta į 12 vilajetų (viloyatlar; vns. – viloyat), 1 autonominę respubliką (Karakalpakija) ir 1 miestą (shahar, Taškentas).

Vilajetai:

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Uzbekijos geografija

Uzbekijos žemėlapis.

Uzbekija išsidėsčiusi Vidurinės Azijos šiaurinėje ir centrinėje dalyse. Uzbekija – viena iš dviejų šalių pasaulyje, kuri ne tik neturi priėjimo prie jūros, bet nei viena kaimyninė šalis taip pat neturi priėjimo prie jūros (kita tokia šalis – Lichtenšteinas). Didžiąją dalį šalies teritorijos užima lygumos, ypač Turano žemuma. Šiaurės vakaruose ji pereina į Ustiurto plynaukštę. Rytuose ir pietuose paviršius gerokai labiau kalnuotas: pačiuose šiaurės rytuose yra Tianšanio kalnų pakraštys, o pietryčiuose įsiterpia Turkestano, Zeravšano ir Gisaro kalnagūbriai. Pastarajame yra aukščiausias šalies taškas – Chazret Sultanas (4 643 m). Tarpukalnėse driekiasi derlingi Ferganos, Zeravšano, Čirčiko-Angreno ir kt. slėniai.

Klimatas ryškiai žemyninis, sausringas. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra siekia nuo -3 °C iki +3 °C, liepos − 26−32 °C. Metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 80 mm lygumoje iki 1 000 mm kalnuose.

Visos šalies upės priklauso nenuotakiam Aralo jūros baseinui. Šalies vakaruose tekšanti Aralo jūra smarkiai nusekusi dėl neapgalvotos irigacijos. Pietiniu šalies pakraščiu į ją teka Amudarja, šiaurės rytiniu − Syrdarja. Šių upių baseinuose įrengta daug drėkinamųjų kanalų, tvenkinių.

Vakarinėse lygumose būdingos dykumos (Kyzylkumas, naujai susidariusi druskinga dykuma Aralkumas), tik Amudarjos žemupyje yra pelkėta oazė. Kalnuose auga įvairiažolės stepės, riešutmedžių miškai, upių slėniuose − pakrančių miškai[2].

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Uzbekijos ekonomika

Uzbekijos upės ir kanalai aprūpina medvilnės laukus, kuri yra pagrindinis šalies eksporto produktas. Dideli ryžių laukų plotai yra Zeravšno slėnyje. Kiti žemės ūkio produktai yra javai, liucerna, vaisiai, vynuogės, iš kurių gaminamas vynas, sezamai, tabakas, cukranendrės. Galvijai auginami sausringesnėje, vakarinėje šalies dalyje. Uzbekija parduoda karakulo avių veislės kailius. Medvilnė, šilkas, vilna tiekiama didelei šalies tekstilės pramonei.

Įrengimų gamyba, metalurgija, maisto produktų apdorojimas, chemikalų, trąšų gamyba, statybinės medžiagos yra pirmaujančios pramonės šakos.

Uzbekija turtinga savo mineralinėmis iškasenomis, pvz., anglimi, auksu, cinku, variu, volframu, molibdenu, švinu, uranu. Ferganos slėnis yra svarbi naftos gavybos vieta. Vakarinėje šalies pusėje yra dideli gamtinių dujų ištekliai.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Uzbekijos demografija

Jaunesni nei 14 metų žmonės sudaro beveik trečdalį Uzbekijos populiacijos.

Pasak oficialių šaltinių, 1996 m. šalyje gyveno 80 % uzbekų, 5,5 % rusų, 5 % tadžikų, 3 % kazachų, 2,5 % karakalpakų ir 1,5 % totorių. Tadžikų procentas šalyje yra truputį kontroversiškas. Nors oficialiuose šaltiniuose parašyta, kad jis yra 5 %, kai kurie vakarų mokslininkai mano, kad iš tikro tadžikai sudaro 20−30 % Uzbekijos populiacijos.

Gyventojų amžiaus struktūra (2007 m. apskaičiavimai) :

  • 0−14 metų: 32,4 % (4 587 338 vyrų ir 4 416 014 moterų)
  • 15−64 metų: 62,8 % (8 636 226 vyrų ir 8 817 633 moterų)
  • virš 65 metų: 4,8 % (543 417 vyrų ir 779 431 moterų)

Pasiskirstymas pagal religiją (2002 m.):

Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo (2007 m. apsk.): 64,98 metų (61,57 vyrams, 68,56 moterims). Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas (2003 m. apsk.): 99,3 % (99,6 % vyrams, 99 % moterims). Nors gyvenimo trukmė ir raštingumas yra didelis, tai yra daugiau sovietinės sistemos nuopelnas. Po Tarybų Sąjungos iširimo dėl sumažėjusio finansavimo sveikatos apsaugos kokybė, prieinamumas ir efektyvumas suprastėjo.

Žr. taip pat: Sąrašas:Uzbekijos miestai

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Uzbekijos kultūra

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Uzbekija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Uzbekija
  1. CIA Factbook
  2. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 444 psl.