Šintoizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šintoizmas (Šinto, Shintō, jap. 神道 – pažodžiui „dievų kelias“) – animistinė arba pagoniška japonų religija. Garbinimo objektas yra gamta, bei ją įkūnyjantys kami, kurie gali būti verčiami kaip dievai, gamtos dvasios arba tiesiog dvasinės būtybės. Kai kurie kami yra susiję tik su tam tikra vieta ir gali būti laikomi tam tikros vietos dvasiomis, tačiau kiti kami susiję su didesniais gamtiniais objektais ir procesais, pvz., Saulės deivė Amaterasu.

Religija susiformavo ankstyvaisiais amžiais iš totemizmo, fetišizmo ir įvairių magijos formų.

Meidži restauracijos metu (18681912) Šintoizmą siekta paversti valstybine organizuota religija, tačiau iš tikro jis neturi griežtos struktūros, šventų raštų, savo aiškiai išreikštos religinės filosofijos, Dievo sąvokos, savo religinio meno.

Mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindine knyga šintoistai laiko Kojiki mitologinę dalį, kurioje aprašomas pasaulio atsiradimas ir vystymasis. Pagrindinės veikiančios dievybės yra vyriškoji Izanagi ir moteriškoji Izanami. Jie iš tekančio chaoso sukūrė salas ir čia šoko ritualines vestuves ir į pasaulį paleido daug naujų dievybių, kurių viena – ugnies dievybė – sunaikina savo motiną Izanami. Izanagi prausiasi vandenyne ir prausimosi metu nyksta sukurdamas daug naujų dievybių, kurių pagrindinės yra Amaterasu (saulė, šviesa), Tsukiyomi (mėnulis, nakties dangus) ir Susanoo (vandens platybės, vėjas). Konfliktas plėtojasi tarp Amaterasu ir Susanoo, kol pasiekia apogėjų – Amaterasu pasislepia kalno oloje ir pasaulyje tampa tamsu. Dievybės atlieka visą eilę ritualų, siekdamos išvaduoti Amaterasu, bet tai padaryti pavyksta tik Uzume (senatvės pasaulio valdovė). Praėjus kelioms kartoms Amaterasu siunčia į žemę savo proanūkį, kuris tampa pirmuoju imperatoriumi Jimmu (660 m. pr. m. e.).

Pasaulio samprata[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinės šintoizmo nuostatos: pasaulis yra tobulas, nes atsirado pats iš savęs ir nuolat save atnaujina, taip atmetama pašalinės jėgos idėja. Visuose pasaulio daiktuose įsikūnijusi kami, nemateriali būtybė, todėl nėra skirtumo tarp gyvo/negyvo. Visi daiktai – kami suartėjimo rezultatai. Lytinis aktas tobulas, nes kami nuolat suartėja ir dalindamiesi sukuria naujas kami. Atmetama nuodėmės sąvoka.

Dievai sukūrė tik japonus, nes visų japonų tėvas yra imperatorius – tiesioginis Amaterasu palikuonis.

Ritualai ir šventės[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Japonijos šventės

Torii

Šintoizmo praktinė veikla yra susijusi su žemdirbystės ciklo apeigomis – pirmaisiais pavasario darbais laukuose ir baigiant Naujųjų metų ciklo šventėmis. Šintoistų šventyklos architektūra atitinka sandėlio, klėties architektūrą. Tai dalis haiden, kurioje laikoma šintai – „dieviškasis kūnas“ – šventiko rūbai, amuletai, daiktai, ritualiniai reikmenys. Ant altoriaus – sake, ryžiai, kitos aukos. Maldos vieta yra šventyklos prieangis – hoden. Čia tikintieji atiduoda aukas, suploja delnais ir mintyse kreipiasi į kami su prašymu. Baigus maldą skambinama varpeliu. Yra ir kita maldos vieta – natūralūs gamtos objektai (medžiai, akmenys ir kt.), apjuosti ryžių virve – sakralumo ženklu. Šventikas melsdamasis atlieka maldą norito – tai maginių užkeikimų ir formulių malda. Priešais šintoistų šventyklą stovi vartai torii.

Su šintoistine tradicija glaudžiai siejasi mirusiųjų paminėjimo šventė o – bon. Ji švenčiama rugpjūčio 14-15 dienomis. Prisilaikant šintoistinės tradicijos mirusieji buvo nelaidojami, bet išnešami į nuošalius kalnų slėnius. Pavasario sezono metu, liūčių laikotarpiu ypatingai padaugėdavo mirčių. Po mirties žmogaus kami 45 dienas ieško vietos persikūnyti į kitą daiktą. Tai apytiksliai atitinka nurodytą datą. Vanduo nuo pavasario iki o – bon šventės buvo laikomas negyvu, mirtį nešančiu ir tik po šios šventės jis būdavo laikomas išvalytu, švariu, nes valymo ritualus atlieka budistų ir šintoistų šventikai. Šintoistai skiria dviejų tipų kapines – kūno (kalnuose) ir dvasios (namai, kaimas). Mirusįjį palikus kalnų slėniuose senovėje iš jų būdavo parnešamas sasaki medis ir sodinamas aukštyn kojomis prie namų. Atėjus budizmui, sasaki medis nebesodinamas, o prie namų statoma medinė lentelė su mirusiojo tikru ir pomirtiniu vardais. Vėliau lentelė sumažėjo ir dedama namo viduje virš pagrindinio įėjimo ant kamidana lentynėlės. Dieną prieš o – bon šventę japonas turi sugrįžti prie tėvų kapų, išsimaudyti pirtyje, palikti ją karštą ateinančiai kami paskutinį kartą nusiprausti. Po to žmonės eina į kūno kapines, ten uždega žvakę ir palieka, o kitą uždegtą žvakę neša namo, taip rodant kami kelią į namus. Grįžus į namus čia deginamas laužas. Vidurnaktį iš budistų ir šintoistų šventyklų eina tikinčiųjų eisena prie artimiausios upės, kur leidžiami plaustai – žibintai ir į dangų šaudomi fejerverkai. Po to visi eina į aikštes ir šoka ritualinius šokius ar kitaip linksminamasi.

Vikiteka