Indonezija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Republik Indonesia
Indonezijos vėliava Indonezijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Indonezija žemėlapyje
Valstybinė kalba indoneziečių
Sostinė Džakarta
Didžiausias miestas Džakarta
Valstybės vadovai Susilo Bambang Yudhoyono, nuo 2004-10-20
Prezidentas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
1 919 440 km² (15)
4,85 %
Gyventojų
 – 2010 (suraš.)
 – Tankis
 
237 556 363 (4)
123,76 žm./km² (84)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
935,00 mlrd. $ (15)
3 800 $ (119)
Valiuta rupija
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +7 iki +9
netaikomas
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Nyderlandų
1945 m. rugpjūčio 17 d.
1949 m. gruodžio 27 d.
Valstybinis himnas Indonezijos himnas
Interneto kodas .id
Šalies tel. kodas +62

Indonezijos Respublika – salų valstybė Azijos pietryčiuose. Ribojasi su Malaizija Borneo saloje, Papua Naująja Gvinėja Naujosios Gvinėjos saloje bei Rytų Timoru Timoro saloje. Indonezija nepriklausomybę paskelbė 1945 m. rugpjūčio 17 d., bet galutinai nepriklausoma tapo 1949 m. gruodžio 27 d., Nyderlandams pripažinus Indonezijos nepriklausomybę. Indonezijos pavadinime yra du žodžiai: lotyniškas Indus, reiškiantis Indiją ir graikiškas nesos, reiškiantis salas. Taigi, šalies pavadinimas gali būti verčiamas kaip Indijos salos. Iki nepriklausomybės Indonezija buvo vadinama Nyderlandų Indija arba Ost-Indija (Rytų Indija, plg. Karibų jūros salos Vest Indija, t. y. Vakarų Indija).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos istorija.

Indonezijos istorija iki 1945 m: Malajų salyno istorija

V a. salose atsidaro budizmas. VII a. Sumatros saloje susidarė Šrivadžų valstybė, nuo VIII a. Javos ir aplinkines salas valdė Šalendrų dinastija. Iki XIII a. salose buvo didelė induistinė Madžapahitų imperija. Nuo XV a. įsigali islamas. 1487 m. salose išsilaipino portugalas Bartolomėjus Diasas ir salas 100 metų kontroliavo Portugalija, o nuo 1600 m. – Nyderlandai. II Pasaulinio karo metu salas okupavo Japonija. Nepriklausomybė paskelbta 1945 m., palaipsniui prijungiant vis daugiau teritorijų. Diktatorius Suhartas valdė nuo 1965 m. iki 1998 m. 2002 m. nuo Indonezijos atsiskyrė Rytų Timoras.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos politinė sistema.

Indonezija – respublika, šalyje galioja 1945 m. konstitucija.

Aukščiausias valstybės valdžios organas yra Liaudies konsultacinis kongresas. Į jį įeina visi parlamento nariai, administracinių rajonų ir visuomenės sluoksnių atstovai. LKK nustato valstybės politikos kryptį, penkerių metų kadencijai renka prezidentą, kuris yra ir vyriausybės vadovas.

Įstatymus leidžia vienerių rūmų parlamentas – Liaudies atstovų taryba (460 deputatų, iš kurių 360 renka gyventojai, 100 skiria prezidentas). Parlamento priimti įstatymai neįsigalioja, kol jų netvirtina prezidentas.

Vietos valdžios organai yra prezidento skiriami provincijų gubernatoriai, vidaus reikalų ministro skiriami regencijų bupatai ir miestų merai, bei kebupatemų ir miestų vietinės liaudies atsovų tarybos (4/5 narių renka gyventojai, 1/5 skiria vidaus reikalų ministras).

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos provincijos.
Indonezijos provincijos


Indonezija suskirstyta į 30 provincijų, taip pat yra dvi specialiosios teritorijos – Ačehas ir Džokjakarta, ir viena sostinės miesto teritorija – Džakarta. Provincijos:

Sumatra

Java

Kalimantanas

Mažosios Sundos salos

Sulavesis

Molukų salos

Papua

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Indonezijos žemėlapis
Semeru ir Bromo ugnikalniai Javoje
Pagrindinis straipsnis – Indonezijos geografija.

Palei pusiaują išsidėsčiusi salų grandinė pagal plotą ir gyventojų skaičių yra didžiausia pietryčių Azijos šalis bei didžiausia salų šalis. Indonezija pagal gyventojų skaičių yra ketvirta pagal dydį pasaulyje. Indoneziją sudaro 17-18 tūkst. salų, iš kurių apie 6000 yra gyvenamos. Didžiausios salos – Borneo, Java, Sumatra, Sulavesis. Daugiausiai gyventojų turinčios salos yra Java, kur gyvena apie pusę šalies gyventojų, Sumatra, Borneo (jos dalis priklauso Malaizijai ir Brunėjui), Naujoji Gvinėja (jos dalis priklauso Papua Naujajai Gvinėjai) ir Sulavesis. Indonezija išsidėsčiusi ant tektoninių plokščių sandūrų, dėl to čia dažni žemės derbėjimai ir su jais susiję cunamiai. Indonezijoje taip pat daug ugnikalnių, iš kurių garsiausias – Krakatau, esantis tarp Sumatros ir Javos. Aukščiausia vieta – Džajos k. (4884 m., Naujoji Gvinėja).

Klimatas – subekvatorinis ir ekvatorinis; jūrinis. Temperatūros lygumose metų eigoje svyruoja apie 25-27 °C, kalnuose – vėsiau. Metinis kritulių kiekis 2000-4000 mm (beveik visoje šalyje lyja ištisus metus, tik pietuose buna neilgas sausasis sezonas).

Upės vandeningos. Svarbiausios: Kapujas, Baritas, Flajus. Ežerai nedideli, daugiausia vulkaniniai. 65 % šalies ploto dengia tropiniai miškai. Pietuose yra savanų. Flora ir fauna ženkliai skiriasi tarp Kalimantano, Balio ir vakarinių salų iš vienos pusės ir Sulavesio, Lomboko ir toliau į rytus esančių salų iš kitos pusės. Ši ekologinė riba vadinama Volaso linija, pagal jos atradėją. Ši linija dažnai laikoma Azijos ir Australazijos riba.

Šalia sostinės Džakartos, didžiausi Indonezijos miestai yra Surabaja, Medanas, Palembangas ir Semarangas.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Žvejų valtis Pelubahan Ratu
Maisto produktai Balio turguje
Pagrindinis straipsnis – Indonezijos ekonomika.

Indonezijoje yra rinkos ekonomika, kurioje valstybė užima svarbų vaidmenį. Daugiau nei 164 valstybinės įmonės priklauso valstybei, kuri taip pat administruoja daugelio pagrindinių prekių kainas.

Indonezija – agrarinė šalis su stipria kalnakasybos pramone. Daugelį ūkio šakų (kalnakasybą, apdirbamąją pramonę, miškų ūkį) kontroliuoja užsienio (ypač Japonijos ir JAV) kapitalas.

Indonezija priklauso naftą eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) ir yra 15-oje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybą (sudaro 2,4 % pasaulinės naftos gavybos).

Pagrindinės pramonės šakos: naftos ir dujų, tekstilės (medvilnės verpimo ir audimo, trikotažo, kapoko, sizalio apdirbimo), siuvimo, odos ir avalynės gamybos. Taip pat kalnakasybos, statybinių medžiagų (ypač cemento), chemijos (mineralinių trąšų, padangų), maisto (ryžių valymo, tabako, cukraus, arbatos, aliejaus). Yra kaučiuko pirminio apdirbimo ir jo dirbinių gamybos pramonė. Turizmas.

Svarbiausia žemės ūkio produkcija: ryžiai, kasava (manijokų rūšis), žemės riešutai, kakava, kava, palmių aliejus, kopra; vištiena, jautiena, kiauliena, kiaušiniai. Svarbiausi techniniai augalai: kaučiukmedžiai, kokoso ir aliejinės palmės, arbatmedžiai, kavamedžiai, kakavmedžiai, cukranendrės, tabakas, chininmedžiai, kapokmedžiai, pipirmedžiai, gvazdikmedžiai, agavos.

2004 m. eksportuota prekių už 63,89 mlrd. dolerių. Išvežama nafta ir naftos produktai, mediena, kaučiukas, tekstilė. Svarbiausi eksporto partneriai: Japonija 22,3 %, JAV 12,1 %, Singapūras 8,9 %, Pietų Korėja 7,1 %, Kinija 6,2 % (2003 m.).

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vaikai Balyje
Didžioji Medano mečetė
Džakarta
Pagrindinis straipsnis – Indonezijos demografija.

Indonezijoje gyvena daugiau kaip 150 tautų, iš kurių didžiausios: javiečiai, sundai, mandūriečiai, Indonezijos malajai, batakai, dajakai, baliečiai. Irian Džajos šiauriniame krante gyvena melaneziečiai, o vidiniuose rajonuose – papuasai. Miestuose ir plantacijų rajonuose yra kinų (daugiau nei 4 mln.), arabų (100 000), indų, pakistaniečių, olandų. Miestuose gyvena 17 % žmonių.

87 % tikinčiųjų – musulmonai sunitai. Indonezija yra didžiausia pasaulyje musulmoniška šalis pagal musulmonų gyventojų skaičių. Šalyje yra krikščionių (katalikų – 3 % ir protestantų – 6 %), induistų (2 %, daugiausia – Balio saloje), budistų (1 %), konfucianistų.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Indonezijos kultūra.

Indonezijos menui turėjo įtakos keletas kultūrų. Pvz., garsūs Javos ir Balio šokiai susiję su induistine kultūra ir mitologija. Gerai žinomi ir Javos bei Balio lėlių šešėlių teatrų pasirodymai, kuriuose vaizduojami mitologiniai įvykiai. Daugelis salų žinomos savo specifiniais batik ir ikat technologijų drabužiais.

Indonezija kultūriškai yra daugialypė ir joje gimė daug muzikos formų, labiausiai iš jų žinoma Javos, Sumatros ir Balio muzika. Garsiausia yra centrinės bei rytų Javos ir Balio gamelan ansamblių grojama tradicinė muzika. Labai populiarus yra modernus muzikos stilius Dangdut bei susijęs šokio stilius. Dangdut toks populiarus, kad naudojamas daugelyje politinių kampanijų, siekiant patraukti didesnės audiencijos dėmesį.

Žymiausias šiuolaikinis Indonezijos rašytojas yra Pramoedya Ananta Toer, Magsaysay premijos laureatas ir vienas iš kandidatų į Nobelio premiją literatūros srityje. Kitas žymus autorius – „45 kartos“ autorių grupės, kurios nariai aktyviai dalyvavo Indonezijos nepriklausomybės judėjime, narys poetas Chairil Anwar.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:



Commons-logo.svg Vikiteka: Indonezija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Indonezija