Tautų Sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tautų rūmai - pastatas, pastatytas 1929-1938 m. ir buvęs Tautų Sąjungos būstine iki jos paleidimo
Tautų Sąjungos organizacinė struktūra
Tautų Sąjungos Tarybos posėdis 1926 m. kovą Ženevoje
Dovas Zaunius (kairėje) ir Vaclovas Sidzikauskas (dešinėje) - Lietuvos atstovai Tautų Sąjungoje

Tautų Sąjunga (pranc. Société des Nations, angl. League of Nations, liet. vadinta ir Tautų Lyga) – tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Paryžiaus taikos konferencijoje. Faktiškai veikė 19191939 m., tapo Jungtinių Tautų pirmtake. Tautų Sąjunga buvo pirmoji nuolatinė tarptautinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tautų Sąjunga įsteigta 1919 m. sausio 25 d. Paryžiaus taikos konferencijoje. 1919 m. Tautų Sąjungoje buvo 33 valstybės – Antantės valstybės, pasirašiusios Versalio taikos sutartį, ir 13 valstybių, pakviestų pirmosiomis įstoti į Tautų Sąjungą.

1919 m. vasario 3 d. Paryžiuje įvyko pirmasis Tautų Sąjungos posėdis. 1920 m. sausio 10 d. – Tautų Sąjunga susirinko į pirmą konferenciją ir ratifikavo Versalio sutartį, kuria buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas.

Pagrindiniai Tautų Sąjungos organai buvo parlamentinė asamblėja ir vykdomoji taryba. 1921 m. buvo įkurtas Nuolatinis tarptautinis teismas. 1920 m. lapkričio 15 d. Tautų Lygos centro būstinė persikėlė iš Londono į Ženevą, kur ir prasidėjo pirmas Tautų Sąjungos asamblėjos posėdis.

Tautų Sąjungos politika pirmiausia buvo orientuota į apsaugos suteikimą asmenims, kurie, pasikeitus valstybių sienoms ir susikūrus naujoms tautinėms valstybėms, neteko savo pilietybės. Be to, buvo pripažinta, kad tarptautinė apsauga reikalinga ir tiems asmenims, kurie ne dėl savo kaltės negali gauti savo valstybės galiojančių pasų arba kelionės dokumentų. 1921 m. rugpjūčio mėnesį buvo nuspręsta paskirti Tautų Sąjungos vyriausiąjį pabėgėlių komisarą. Juo tapo Norvegijos delegatas Tautų Sąjungoje dr. Fritjofas Nansenas. Be didžiulės paramos, suteiktos pabėgėliams iš įvairių šalių, F. Nansenas sukūrė specialų dokumentą – pabėgėlių identifikacinę kortelę, kurią pradėjo vadinti „Nanseno pasu“. Ši kortelė buvo pripažinta 52 pasaulio šalyse.

1919 m. lapkričio 17 d. Tautų sąjunga sutrukdė Lietuviams atkovoti Vilnių: "sumuštus lenkus užstojo Tautų sąjungos kontrolės komisija, kurios priešaky stovėjo prancūzų pulkininkas Chardigny" (Savanorių žygiai I, P. Ruseckas, 1937, psl. 51).

1926 m. gegužės 12 d. susitarime „Dėl asmens tapatybę patvirtinančių pažymėjimų išdavimo rusų ir armėnų pabėgėliams“ buvo pateiktas vienas pirmųjų oficialių pabėgėlių apibrėžimų. 1933 m. spalio 28 d. Konvencija dėl tarptautinio pabėgėlio statuso buvo pirmasis tarptautinio masto universalus dokumentas pabėgėlių klausimais. Konvencijoje pabėgėlis apibrėžiamas kaip asmuo, kuris yra už savo šalies ribų ir negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga. Pirmą kartą buvo suformuluotas prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių negrąžinimo principas.+ 1920 m. gruodžio mėn. Tautų Sąjungos asamblėjoje svarstant Baltijos valstybių klausimą buvo nutarta jų į Sąjungą nepriimti, remiantis geopolitiniais motyvais. Esą, Baltijos valstybės esančios Rusijos įtakos sferoje, ir dėl jų egzistavimo nesą jokių garantijų. Vis tik 1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos. 1925 m. – Lokarno sutartys turėjo pripažinti nebekeičiamu pokarinį žemėlapį. 1926 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Tautų Sąjunga pasirašė konvenciją, pagal kurią Klaipėdos kraštas perduotas Lietuvai.

1926 m. į Tautų Sąjungą buvo priimta Vokietija, bet 1926 m. birželio 12 d., protestuodama prieš Vokietijos priėmimą, ją paliko Brazilija. 1933 m. Vokietija ir Japonija iš sąjungos išstojo.

1928 m. rugpjūčio 27 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Briano-Kelogo arba Paryžiaus paktas), uždraudusi karą kaip nacionalinės politikos priemonę ir įpareigojusi taikiai spręsti tarptautinius ginčus. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Briano-Kelogo pakte dalyvavo 63 valstybės, t. y. praktiškai visos pasaulio valstybės, 17 iš jų pripažino agresoriaus apibrėžimą.

1934 m. rugsėjo 18 d. įstojo TSRS, bet kai Sovietai, nepaskelbę karo, 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją visomis savo žemės, oro ir laivyno pajėgomis, 1939 m. gruodžio 14 d. Tautų Sąjungos taryba TSRS pašalino iš organizacijos ir paragino savo nares remti Suomiją.

1936 m. spalio 7 d. Tautų Sąjunga, raginama Abisinijos, paskelbė Italiją agresore ir pradėjo jai taikyti sankcijas. Lapkričio 18 dieną įsigaliojusiu embargu buvo uždrausta Italijai tiekti karinę techniką, ginkluotę ir amuniciją, o taip pat karines žaliavas – plieną ir gumą. JAV pareiškė nepaisysiančios jokių Tautų Sąjungos sprendimų, tačiau savo nuožiūra priėmė sprendimą uždrausti ginkluotės eksportą abiem kariaujančioms pusėms. Tautų Sąjungos narės darė nuolaidų Italijai, kuri netrukdoma iki šiol tęsė savo agresiją Abisinijoje. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija leido Italijai naudotis Sueco kanalu.

Tautų Sąjungos narėmis iš viso buvo 53 valstybės. Tačiau ji savo vaidmens neatliko, kadangi neužkirto kelio kilti Antrajam pasauliniam karui. Tautų Sąjungos nepakankamo efektyvumo priežastis buvo ne tik kai kurių galingų valstybių – Japonijos, Italijos ir Vokietijos atviras agresyvumas, bet ir JAV nedalyvavimas jos darbe.

1931 m. Japonija įsiveržė į Kiniją, dėl to Japonija po dvejų metų turėjo išstoti iš Tautų Sąjungos. 1933 m. Vokietijoje nugalėjus nacionalsocializmui, prasidėjo Vokietijos ekspansija: 1938 m. po grasinimų jėga buvo prijungta Austrija (vadinamasis anšliusas), 1938 m. Miunchene Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Vokietija pasirašė susitarimą, pagal kurį be Čekoslovakijos žinios Vokietijai buvo atiduoti Sudetai. Miuncheno susitarimas sudarė sąlygas Vokietijai 1939 metų kovo mėnesį primesti protektoratą Čekijai ir taip likviduoti Čekoslovakijos valstybę. Tuo pat metu Vokietija pareiškė ultimatumą Lietuvai ir privertė ją perleisti Klaipėdos kraštą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Tautų Sąjungos veikla praktiškai nutrūko. Tačiau jam baigiantis 1944 m. spalio 7 d. JAV, TSRS, Didžioji Britanija ir Kinija susitarė vietoje Tautų Sąjungos įkurti Jungtinių Tautų Organizaciją. 1946 m. balandžio 8 d. Ženevoje įvyko paskutinis Tautų Sąjungos posėdis, kuriame organizacija formaliai likviduota. Po dešimties dienų 1946 m. balandžio 18 d Tautų Sąjunga baigė savo gyvavimą. Lietuva buvo Tautų Sąjungos narė iki pat jos likvidavimo.

Tautų Sąjunga tapo pokarinės pasaulinės organizacijos – Jungtinių Tautų, o nuolatinis tarptautinis teisingumo teismas – Jungtinių Tautų tarptautinio teisingumo teismo pirmtakais ir prototipais. Po karo pasaulinės organizacijos struktūra buvo patobulinta – Saugumo Taryba įgijo didesnę kompetenciją spręsti tarptautinės taikos ir saugumo klausimais.

Generaliniai sekretoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Tautų Sąjungos nariai[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Tautų Sąjunga – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka