Japonijos jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Japan sea map.png

Japonijos jūra (jap.: 日本海 Nippon - kai) – kraštinė Ramiojo vandenyno jūra, esanti tarp Eurazijos žemyno, Korėjos pusiasalio ir Sachalino, Hokkaido ir Honšiū salų. Japonijos jūra skalauja Japonijos, Korėjos, Rusijos krantus.

Pavadinimo problema[taisyti | redaguoti kodą]

Visuotinai priimtas Japonijos jūros pavadinimas turi gana nacionalistinę prasmę, nes dažnai primena XX a. pradžioje sukurtą Japonijos imperiją. Jūra buvo tos imperijos centre, mat Japonija tada valdė ir Korėją. Korėjiečiai atsisako vadinti šią jūrą Japonijos jūra, ir naudoja senąjį korėjietišką pavadinimą Rytų jūra (kor.: 東海 Donghae).

Ypatumai[taisyti | redaguoti kodą]

Japonijos jūra

Japonijos jūra – viena iš didžiausių ir giliausių pasaulio jūrų. Japonijos jūra apima 978 000 km² plotą, vandens tūris – 1630 tūkst. km³, vidutinis gylis – 1535 metrai. Giliausia vieta jūroje siekia 3699 metrus. Japonijos jūros pakrantės ruožas driekiasi 7600 km.

Šiaurinė jūros dalis žiemą užšąla.

Krantai, įlankos[taisyti | redaguoti kodą]

Japonijos jūros krantų linija mažai „sukarpyta“ ir nesudaro įlankų, giliai įsirėžiančių į sausumą. Daugiausiai – aukšti ir statūs krantai. Kalnai tiesiog sminga į jūrą. Labiausiai išraižyti yra Japonų salų krantai.

Sąsiauriai, jungiantys Japonijos jūrą ir Ramųjį vandenyną ir su atitinkamomis jūromis - Ochotsko ir Rytų Kinijos, yra negilūs (lyginant su pačia jūra), dėl to Japonijos jūra yra labiau izoliuota.

Didžiausios įlankos – Petro Didžiojo, Rytų-Korėjos, Isikario (Hokaido sala), Tojama ir Vakasa (Honsiu sala).

Salos[taisyti | redaguoti kodą]

Didelių salų Japonijos jūroje nėra. Visos salos (išskyrus Ulindo) yra netoli (Rebuno, Risiri, Okusiri, Sado, Okos ir kt.) krantų. Upių nuotėkis Japonijos jūroje – nereikšmingas (viena iš didesnių upių – Tuminczian).

Reljefas[taisyti | redaguoti kodą]

Japonijos jūros reljefą sudaro šelfas, žemininis nuolidis, gilios įdubos ir povandeniniai kalnagūbriai. Gyliavandenės įdaubos atsiskiria povandeniniais Jamato, Kita-Oki, Oki kalnagūbriais ir trim įdubomis – Centrine (maksimalus gylis 3699 m), Honsiu (3063 m) ir Cusimsko (2300 m).

Žemės pluta po giliavandenėmis įdaubomis – subvandenininė (8–12 km), susideda daugiausiai iš dviejų sluoksnių – nuosėdinio (1,5–2,5 km) ir „bazaltinio“. Po kalnagūbriais - pluta yra žemininės kilmės (18–22 km). Pagrindinės naudingos iškasenos (nafta, dujos, jūrinės aukso sąnašos ir kasiteritas) – šelfo prieigoje.

Uostai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai uostai – Vladivostokas, Nachodka, Vanino, Aleksandrovsko-Sachalino, Cholmskas, Niigata, Curuga, Maidzuru, Vonsanas, Chinamas, Čiondžinas.


Commons-logo.svg Vikiteka: Japonijos jūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka