Filipinai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Repúbliká ng̃ Pilipinas
Filipinų vėliava Filipinų herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Filipinai žemėlapyje
Valstybinė kalba tagalų, anglų
Sostinė Manila
Didžiausias miestas Keson Sitis (Quezon City)
Valstybės vadovai Benigno S. Aquino III
Prezidentas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
300 000 km² ({{{plotoVieta}}})
0,6 %
Gyventojų
 – 2007
 – Tankis
 
91 077 287 (12)
298,23 žm./km² (26)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
443,10 mlrd. $ (24)
5 000 $ (100)
Valiuta Filipinų pesas (PHP)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +8
netaikomas
Nepriklausomybė
Nuo Ispanijos
Nuo JAV
 
1898 m. liepos 12 d.
1946 m. liepos 4 d.
Valstybinis himnas Filipinų himnas
Interneto kodas .ph
Šalies tel. kodas 63

Filipinų Respublika (tag. Repúbliká ng̃ Pilipinas; angl. Republic of the Philippines) – valstybė, įsikūrusi 7 107 salose Ramiojo vandenyno vakaruose, apie 100 kilometrų į pietryčius nuo žemyninės Azijos. Filipinai yra vienintelė Azijos pietryčių valstybė, neturinti sausumos sienų su savo kaimynėmis. Šalies krantus vakaruose skalauja Pietų Kinijos, Sulu ir Sulavesio jūros, o rytuose – Filipinų jūra. Plotu Filipinai yra 5-oji salų valstybė (po Indonezijos, Madagaskaro, Papua Naujosios Gvinėjos ir Japonijos). Ji yra 12-oji valstybė pasaulyje gyventojų skaičiumi (per 90 mln.). Filipinai buvo Ispanijos bei JAV kolonija. Nepriklausomybę atgavo po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. liepos 4 d., Manilos sutartimi.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis puslapis – Filipinų istorija. Iki nepriklausomybės – Malajų salyno istorija.

Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės kai kuriose Filipinų salose gyveno jau 50 tūkst. metų pr. m. e. Vėliau šie žmonės susimaišė su atvykėliais iš Okeanijos bei indoeuropiečiais. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti IX–XII a. filipiniečių prekybiniai bei kultūriniai ryšiai su Kinija, Japonija ir Indija.

Iki XVI a. pabaigos Filipinų salos buvo neatsiejamai susijusios su Malajų salyno istorija, jos buvo tolima šio salyno (Nusantaros) šiaurės rytų provincija. XIII a. pietinės Filipinų salos (Sulu salynas ir Mindanao) buvo įjungtos į Madžapadhito imperiją, ir tokiu būdu pernešti salyno kultūros pasiekimai.

Nuo XV a. visame Malajų salyne įsigalėjo islamas. Filipinų ši religija irgi neaplenkė. Musulmonų pirkliai daugiausia iš Melakos, Džohoro atsikeldavo į šį kraštą. Ilgainiui įsikūrė stiprūs prekybiniai sultonatai, tokie kaip Sulu sultonatas bei Magindanao, išplėtę savo įtaką Filipinų pietuose. Jie aktyviai prekiavo su Melaka, Brunėjumi, Kinija, o taip pat su šiaurinėmis salomis, kur kūrė gyvenvietes.

Pirmieji europiečiai, aplankę salas, buvo įžymiosios Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Magelano laivai pasiekė Samaro salą 1521 m. kovo 17 d. Balandžio 7 d. europiečiai atvyko į Sebu miestą. Čia Magelanas susidraugavo su Radža Humabonu ir atvertė jį, jo šeimą bei dar 700 vietinių į krikščionybę. Vėliau Magelanas žuvo Maktano (Mactan) saloje nuo vietinio Humabono varžovo Lapu-Lapu vadovaujamų karių.

XVI a. pabaigoje Ispanija kolonizavo salas, pavadindama jas Filipinais princo Pilypo II garbei. Į Filipinus ispanai atvežė Vakarų kultūros elementų, tokių kaip teisėtvarka, spauda ir kalendorius. Salos buvo įjungtos į prieskonių prekybą, ir su Meksikos Akapulko uostu jas jungė jūrų kelias, kuriuo reguliariai kursavo laivai. Tai pastebimai pakeitė filipiniečių gyvenimą: atsirado nauji miestai, pradėtos kultivuoti iki tol nežinotos javų rūšys, dauguma gyventojų atversti į katalikybę, pastatytos mokyklos ir bažnyčios.

1898 m. Kuboje prasidėjęs karas tarp ispanų ir amerikiečių greitai pasiekė Filipinus. JAV pajėgoms sutriuškinus ispanus prie Manilos, Filipinai paskelbė nepriklausomybę. Vėliau vykęs filipiniečių – amerikiečių karas vėl sugrąžino salas JAV 1901 m., tačiau kraujas salose liejosi iki pat 1913 m.- konflikte žuvo maždaug milijonas gyventojų.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Filipinus okupavo Japonijos pajėgos. Po Japonijos pralaimėjimo 1945 m. JAV pripažino salų nepriklausomybę 1946 m. liepos 4 d.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Filipinų politinė sistema.
Buvusi Filipinų Prezidentė Gloria Macapagal-Arroyo

Filipinų santvarka – prezidentinė federacinė respublika. Filipinų prezidentas vadovauja ne tik valstybei, bet ir vyriausybei (yra ministras pirmininkas) bei karinėms pajėgoms. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu šešerių metų kadencijai.

Filipinų parlamentas, kaip ir JAV, vadinamas kongresu bei susideda iš aukštųjų ir žemųjų rūmų. Aukštųjų rūmų (Senato) nariai visuotiniu balsavimu renkami šešeriems metams, o Atstovų rūmų nariai – trejiems.

Teisinė valdžia priklauso Aukščiausiajam Teismui, kurio vyriausiąjį teisėją ir 14 jo kolegų skiria Prezidentas Teisininkų tarybos teikimu.

Nors ir buvo bandymų pakeisti Filipinų santvarką į diktatūrą arba parlamentinę respubliką, jie visi žlugo.

Filipinai – vieni iš Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) steigėjų bei aktyvūs šios organizacijos nariai nuo 1945 m. spalio 24 d. bei vieni iš Pietryčių Azijos tautų asociacijos ASEAN steigėjų. Šalis yra viena pagrindinių NATO nepriklausančių JAV sąjungininkių.

Daugelį metų besitęsiančiame teritoriniame konflikte tarp Pietryčių Azijos valstybių dėl nafta turtingų Spretlio salų dalyvauja ir Filipinai. Taip pat ši šalis reiškia savo teises į Malaizijai priklausančią Sabos valstiją, kuri kažkada buvo Sulu sultonato dalis.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Filipinų regionai ir provincijos
Pagrindinis straipsnis – Filipinų regionai ir provincijos.

Filipinai suskirstyti į tris salynus: Lusoną, Visajus ir Mindanao. Iš viso šalyje yra 17 regionų, 81 provincija, 136 miestai ir 1494 savivaldybės.

Regionai:

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pinatubo ugnikalnis
Pagrindinis straipsnis – Filipinų geografija.

Filipinai susideda iš 7107 salų, užimančių maždaug 300 tūkst. kvadratinių kilometrų, tik 1000 salų yra didesnės nei 1 km². Gyvenamos yra 880 salų, iš jų didžiausios yra Lusonas, Mindanao, Samaras, Negrosas, Panajus ir Palavanas.

Šalies krantus skalauja Filipinų, Sulavesio, Sulu ir Pietų Kinijos jūros.

Filipinų klimatas – tropinis: karštas ir drėgnas. Vidutinė metinė temperatūra – apie 26,5 laipsnių Celsijaus. Išskiriami 3 sezonai: karštasis (nuo kovo iki gegužės), lietingasis (nuo birželio iki lapkričio) ir šaltasis (nuo gruodžio iki vasario).

Dauguma salų – vulkaninės kilmės ir padengtos drėgnuoju atogrąžų mišku. Aukščiausias taškas – Apo ugnikalnis (2954 m). Šalyje yra daug veikiančių ugnikalnių, pvz., Majonas ir Pinatubas. Filipinai taip pat priklauso vadinamajai „taifūnų juostai“, todėl maždaug 19 taifūnų aplanko salas per metus.

Filipinuose per dieną įvyksta maždaug 20 žemės drebėjimų, didžioji dalis jų – per silpni, kad gyventojai juos jaustų. Tokį seisminį aktyvumą lemia salų priklausymas Ugnies žiedui. Paskutinis didelis drebėjimas sukrėtė Lusono salą 1990 m.

Ilgiausia Filipinų upė – Kagajanas, ilgis – 350 km.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Sebu uostas
Pagrindinis straipsnis – Filipinų ekonomika.

Pagrindinė Filipinų ekonomikos šaka – žemės ūkis, taip pat šalis verčiasi pramone, gamtiniais ištekliais, perlaidomis iš užsienyje dirbančių tautiečių. Pastaruoju metu sparčiai kyla pajamos iš turizmo, taip pat Filipinai yra vienas užsakomųjų paslaugų („Outsourcing“) centrų.

Anksčiau Filipinų ekonomikos pagrindas buvo kolonijinė prekyba: su Akapulku ispaniškuoju laikotarpiu ir su JAV – amerikietiškuoju. XX a. 7 dešimtmetyje Filipinų ekonomika buvo antra didžiausia visoje Azijoje (po Japonijos). Šalis patyrė didelį ekonominį nuosmukį valdant Ferdinandui Markosui ir pradėjo atsigauti tik praėjusiojo amžiaus 10 dešimtmetyje, valdant Fideliui Ramosui.

Azijos finansų krizė 1997 m. stipriai paveikė Filipinų ekonomiką – jos metu nuvertėjo Filipinų pesas bei krito akcijų kainos biržoje. Vis dėlto, daugiausiai dėl sėkmingos fiskalinės politikos, šis nuosmukis nebuvo toks stiprus, kaip kaimyninėse Pietryčių Azijos valstybėse. 2004-aisiais Filipinų bendrasis vidaus produktas (BVP) kilo 6 %, 2007-aisiais – 7,3 %.

Nepaisant spartaus augimo, Filipinų ekonomika turi nemažai problemų: reikia tobulinti infrastruktūrą, keisti mokesčių sistemą, tęsti privatizacijos procesą. Taip pat viena iš ekonominių šalies problemų yra didelė pajamų dalis, gaunama iš asmenų, dirbančių užsienyje, perlaidų namo – ji viršija netgi tiesiogines užsienio investicijas. Pagrindinės Filipinų ekonominės konkurentės – Kinija bei Indija – atitraukia nemažai potencialių investuotojų, ypač telekomunikacijų kompanijas. Atskiri šalies regionai auga nevienodai, daugiausiai investuojama į Lusono bei Manilos apylinkes.

Filipinai – vieni iš Azijos plėtros banko, kurio būstinė įsikūrusi Maniloje, steigėjų. Taip pat Filipinai dalyvauja Pasaulio banko, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ir kitų ekonominių organizacijų veikloje.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Filipinų demografija.
Filipinų etnolingvistinis žemėlapis

Filipinai pasaulyje užima 12-ą vietą pagal gyventojų skaičių (daugiau nei 90 mln. gyventojų (2007 m.). 11 % filipiniečių gyvena užsienyje kaip migruojantys darbininkai (2007 m.). Apytiksliai pusė gyvena Lusono saloje. Manila, sostinė, yra vienuoliktas tankiausiai apgyvendintas sostinės rajonas pasaulyje. Raštingumo norma buvo 92,6 % 2003 metais, po lygiai vyrų ir moterų. Gyvenimo trukmė yra 71,23 metai, 73,6 metai moterims ir 69,8 metų vyrams. Gyventojų prieaugio norma 19952000 metais buvo 3,21 %, bet po to dramatiškai nukrito iki 1,59 % 20052010 metams.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Gongų ir būgnų muzikos ansamblis, prieš-ispaniškosios Filipinų kultūros dalis
Pagrindinis straipsnis – Filipinų kultūra.

Filipinų kultūra – austronezinės, ispaniškosios ir amerikietiškosios kultūrų mišinys. Taip pat ji buvo stipriai paveikta indų, arabų ir kinų kultūrų.

Vietinė austronezinės Filipinų civilizacijos kultūra itin panaši į jos kaimynų – Malaizijos ir Indonezijos. Dėl intensyvios prekybos tarp Filipinų ir Pietryčių Azijos, prieš-ispaniškajai šalies kultūrai didelę įtaką padarė induizmas, šiek tiek mažesnę – budizmas.

Ispaniškoji kultūra Filipinuose siejama su ispanų ir meksikiečių kolonijine įtaka. Ši įtaka geriausiai pastebima literatūroje, folklore, kalboje, tradiciniuose patiekaluose, mene ir religijoje. Filipinuose rengiamos grandiozinės šventės šventiesiems paminėti, ypač garsus yra masinis prisikalimas prie kryžių prieš ir per Velykas. Vienas ispaniškosios kultūros ženklų – filipiniečių pavardės. Kadangi dauguma pavardžių buvo pakeistos ispanų kolonistų, ispaniška filipiniečio pavardė nebūtinai reiškia ispanišką kilmę. Daugybės gatvių, miestų ir geografinių objektų pavadinimai Filipinuose – ispaniški. Ispaniškoji architektūra pastebima bažnyčiose, valstybinių įstaigų ir universitetų pastatuose. Ši įtaka jaučiama ir tradicinėje virtuvėje.

Kinų įtaka akivaizdžiausia virtuvėje, kur naudojama daug įvairių rūšių makaronų. Iš Kinijos atėjo daug filipiniečių prietarų, kalbos detalių ir pavardžių.

Anglų kalba – žymiausias JAV palikimas Filipinuose. Taip pat amerikiečiai į salas atvežė biliardą ir krepšinį – vienus populiariausių sportų šalyje. Daug vartotojiškos kultūros madų – greitas maistas, pop muzika, komercinis kinas – taip pat atėjo iš JAV.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Filipinai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Filipinai