Meidži restauracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Meidži imperatorius persikelia iš Kioto į Tokiją 1868 m. pab.

Meidži restauracija (明治維新; Meiji ishin) buvo virtinė įvykių, atnešusių labai didelių pokyčių Japonijos politinėje ir socialinėje struktūroje. Ji vyko dviejų Japonijos laikotarpių, Edo ir Meidži, sankirtoje. Japonija atsisakė iki tol vykdytos izoliacionizmo politikos, atkūrė prekybinius mainus tarp valstybių, tapo galinga jėga.

Eiga[taisyti | redaguoti kodą]

1866 m. suformuotas Sacuma-Čiošiu aljansas tarp Sacumos domeno lyderio Saigō Takamori ir Čiošiū domeno lyderio Kido Takayoshi padėjo pagrindus Meidži restauracijai. Šie du lyderiai palaikė imperatorių Komei ir kartu su Sakamoto Ryoma nutarė nuversti valdantįjį Tokugavos šiogūnatą (bakufu) ir suteikti imperatoriui valdžią. 1867 m. pab., mirus imperatoriui Komei, sostą paveldėjo jo sūnus imperatorius Meidži.

1867 m. lapkričio 9 d. Tokugavos šiogūnatas oficialiai baigė valdyti, kai 15-asis Tokugavos šiogūnas Tokugawa Yoshinobu „perleido savo privilegijas imperatoriui“ ir po 10 dienų atsistatydino. Absoliuti valdžia imperatoriui buvo grąžinta 1868 m. sausio 3 d.

Dar tą patį mėnesį prasidėjo Bošin mūšis, kuriam pradžią davė Tobafušimi mūšis ir kuriame buvo įveikti šiogūnato šalininkai. 1868 m. vasario 3 d. paskelbta formali imperatoriaus galių atkūrimo deklaracija.

Kai kurios šiogūną palaikiusios jėgos pabėgo į Hokaidą, kur įkūrė pusę metų egzistavusią separatistinę Edzo respubliką, panaikintą po 1869 m. gegužę vykusio Hakodatės mūšio. Pergalė prieš Enomoto Takeaki ir Hijikata Toshizo pavaldžią armiją galutinai užbaigė Tokugavos šiogūnato viešpatavimo laikus.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Meidži restauracija paspartino industrializaciją Japonijoje, o su ja – ir ginklavimąsi. 1905 m. valstybės šūkis buvo pakeistas į fukoku kyōhei, kas reiškia „Praturtinkime valstybę, sustiprinkime kariuomenę“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]