Japonų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką
Japonų kalba
(日本語 [Nihongo])
Kalbama: Japonijoje
Kalbančiųjų skaičius: 130 mln.[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 9
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Japonų kalbos
 Japonų kalba
Rašto sistemos: logogramos ir skiemeninė abėcėlė
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Japonija Japonijoje
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: ja
ISO 639-2: jpn
ISO 639-3: jpn

Japonų kalba (日本語 / にほんご) – šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojama Japonijoje. Šia kalbą moka apie 130 mln. planetos gyventojų.[2] Artima Riūkiū kalboms. Kai kurie lingvistai bando japonų kalbą priskirti konkrečiai kalbų šeimai, bet po kol kas jokie ryšiai su kitomis kalbų šeimomis nėra įrodyti. Tai agliutinacinė kalba, joje vyrauja didelis skirtumas tarp pagarbios, formalios ir neformalios kalbos, ypatingai pasireiškiantis veiksmažodžių kaityme. Garsų įvairovė japonų kalboje yra ganėtinai skurdi, turinti leksiškai skirtingų tono kirčių sistemą.

Japonų kalbos rašto sistema sudaryta iš trijų skirtingų raštų sistemų kombinacijų: kinų hieroglifų, vadinamų kandži (漢字/かんじ) ir dviejų skiemeninių raštų sistemų, vadinamų hiragana (平仮名 / ひらがな) ir katakana (片仮名 / カタカナ). Populiariausia rašto transkribcija į lotybų abėcėlę, romadži (ローマ字), dažnai naudojama ir kai kurių kompanijų logotipuose, reklamose. Vakarų stiliaus arabiški skaitmenys čia dažniausiai naudojami skaičiams, nors tradiciniai kinų-japonų skaitmenys tebėra paplitę.

Japonų kalbos žodyną stipriai paveikė įvairūs skoliniai iš kitų kalbų. Daugybė žodžių buvo pasiskolinti iš kinų kalbos, ar buvo sukurti sekant kiniškų žodžių modelių pavyzdžiu. Nuo XIX a., kalboje ėmėsi rastis daugybė naujų skolinių iš indoeuropiečių kalbų, ypatingai anglų.

Turinys

[taisyti] Paplitimas

Japonų kalba kalba apie 130 mln. žmonių, o tai sudaro kiek mažiau nei 2% pasaulio gyventojų. Nors japonų kalba daugiausiai naudojama tik Japonijoje, ji buvo, o kai kur ir tebėra paplitusi už Japonijos ribų. Be Japonijos taip pat vartojama Havajuose, kur apie 5% gyventojų moka japonų kalbą, ir pagrindinėje JAV dalyje, Pietų Amerikoje (daugiausia Brazilijoje, kur veikia didelė emigrantų iš Japonijos bendruomenė). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Kai Japonija buvo okupavusi Korėją, Taivaną, dalį žemyninės Kinijos, Filipinus ir įvairias salas Ramiajame vandenyne iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, [3] vietiniai okupuotose žemėse buvo verčiami mokytis japonų kalbos. Todėl daugelis žmonių tose šalyse geba šnekėti tiek vietine kalba, tiek japonų. Manoma, kad japonų kalbos pasaulyje mokosi keli milijonai žmonių.

Kai kuriais skaičiavimais japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9% visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).[reikalingas šaltinis]

[taisyti] Oficialus statusas

Japonų kalba yra faktinė oficiali kalba Japonijoje ir Angaur saloje, esančioje Palau. Taip pat yra nustatyta standartinės kalbos forma: hyōjungo (標準語, standartinė japonų kalba) arba kyōtsūgo (共通語, bendra kalba), tuo tarpu šie abu terminai reiškia beveik tą patį. Japonų kalba buvo sunorminta po Meidži restauracijos, tam pagrindą davė Tokijuje naudota kalbos forma. Hyōjungo mokoma mokyklose, naudojama televizijoje ir oficialiuose pašnekesiuose, pačiame šiame straipsnyje yra rašoma apie šią formą.

Anksčiau, standartine buvusi rašomoji japonų kalba (文語, bungo) skyrėsi nuo šnekamosios kalbos (口語, kogo). Abiejose sistemose buvo skirtumų tarp gramatikos taisyklių ir keletas pakitimų žodyne. Bungo buvo labiausiai paplitusi Japonų kalbos užrašymo sistema iki maždaug 1900 m., kuomet kogo įtaka palaipsniui išaugo. Nuo to laiko iki pat 1940-ųjų buvo vartojamos abi šios japonų kalbos rašomosios sistemos. Bungo vis dar tebėra aktuali kai kuriems istorikams, literatūros mokslininkams ir teisininkams (daug Japonijos įstatymų, išlikusių po Antrojo pasaulinio karo yra parašyti būtent šia kalba).

[taisyti] Tarmės

Pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos tarmės
Gramatinės jungties da naudojimas pagal regioną.

Japonijoje paplitę daugybė tarmių. Tam įtakos turėjo didelis laiko tarpas nuo Japonijos archipelago apgyvendinimo, kalnuota salos vietovė ir ilga tiek vidinės, tiek išorinės Japonijos izoliacijos istorija. Tarmės tipiškai skiriasi tono kirčiais, linksniuojamos morfologijos, leksikos ir dalelyčių naudojimu.

Labiausiai skiriasi Tokijo tipo (東京式, Tōkyō-shiki) ir Kioto-Osakos tipo (京阪式, Keihan-shiki) tarmės (pastarosios paplitusios centriniame regione), taip pat prie pagrindinių tarmių grupių priskiriama ir trečioji - Kiūšiū tipo tarmių grupė. Kiekvienas tipas dar skirstomas pagal tai, kurioje Japonijos dalyje paplitęs. Paskutinė tarmių kategorija kilusi iš rytinio senosios japonų kalbos dialekto ir paplitusi Hačiodžimoje ir keliose aplinkinėse salose.

Riūkiū kalbos, naudojamos Okinavos prefektūroje ir Amamio salose, yra pakankamai skirtingos, kad jas būtų galima priskirti atskirai japonų kalbų šakai - jos ne tik nėra suprantamos japonų, bet ir Riūkiū kalba kalbantieji nesupranta japonų kalbos dėl jos skirtingumo. Nepaisant to, daugelis paprastų Japonijos žmonių Riūkiū kalbas laiko japonų kalbos tarmėmis.

[taisyti] Fonetika

Pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos fonologija
Japoniškų balsių sistema

Kaip akivaizdu iš japoniškų abėcėlių hiraganos ir katakanos, japonų kalbos fonetinė sistema yra gana paprasta.
Balsiai yra penki trumpieji: a, i, u, e, o. Visi jie gali būti pailginamami (tokiu atveju transkribuojant virš balsio rašomas brūkšnelis).
Priebalsių yra: 8 pagrindiniai (k, s, t, n, h, m, r, w), 1 pusbalsis y, bei 5 išvestiniai (g, z (tariamas dz), d, b, p). Svarbu ir tai, kad kai kurie priebalsiai, atsidūrę prieš tam tikrus balsius, gali suminkštėti (kaip kad skiemenyse nia, hio, riu), kitais atvejais – įgyti specifines fonetines išraiškas:

  • s prieš i virsta minkštuoju š, kaip kad žodžiuose šintoizmas, šiogunas, o z prieš i virsta minkštuoju dž, kaip kad žodyje nindžia;
  • t prieš i virsta minštuoju č, kaip kad žodyje hitači, o d prieš i virsta minkštuoju dž (naudojamas retai);
  • t prieš u virsta ts, kaip kad žodyje fudžitsu, o d prieš u virsta z (naudojamas retai);
  • h prieš u virsta abilūpiniu f.

Japonų kalbos skiemuo yra atviras (išskyrus tuos atvejus, kai baigiasi priebalsiu n), ir šita savybė rodo stiprias sąsajas su austroneziečiais. Tuo ši kalba gerokai skiriasi nuo korėjiečių, kurios skiemuo dažnai būna uždaras, o baigiamųjų balsių rūšių yra labai daug.
Japonų kalba neturi tonų, bet turi muzikinį kirtį.
Labai paprasta fonetinė sistema sudaro japonams nemažų sunkumų mokantis užsienio kalbų, kurios dažnai pasižymi gerokai sudėtingesniais ir įvairesniais garsais. Pagrindinės problemos yra kai kurių priebalsių (pvz., l), garsų junginių (pvz., tu, kietasis ša ir daugybė kitų), o taip pat uždaro skiemens nebuvimu. Plačiau, žr. katakana.

[taisyti] Gramatika

Pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos gramatika

[taisyti] Kalbos dalys

Visos japonų kalbos dalys yra skirstomos į tris dideles grupes:

  • Taigen – substantyviosios kalbos dalys, kurioms priskiriamas daiktavardis, įvardžiai, kai kuriais atvejais skaitvardžiai;
  • Yogen – veiksmažodis ir būdvardis, kurie dažnai gali virsti vienas kitu, atlikti vienas kito funkcijas.
  • Pagalbinės kalbos dalys, tokios kaip dalelytės, prieveiksmiai, prielinksniai (tiksliau polinksniai), determinantai, jaustukai, jungtukai ir kt.

[taisyti] Taigen kaitymas

Taigen neturi galūnių kaitos, skirtingai nei, pvz., lietuvių kalbos daiktavardžio kaitymas, tačiau jų tarpusavio ryšį ir ryšį su yogen nustato gausybė pagalbinių kalbos dalių, prijungiamų prie žodžio galo. Šiuo atžvilgiu japonų kalba yra labai panaši į korėjiečių. Pagalbinės kalbos dalys nurodo linksnį, kitas kategorijas. Pvz., žodis mise „parduotuvė“ gali įgyti šias formas:
mise-wa (parduotuvė), mise-no (parduotuvės), mise-wo (parduotuvę), mise-ni (parduotuvei, į parduotuvę), mise-de (parduotuvėje), mise-e (link parduotuvės), mise-kara (iš parduotuvės), mise-made (iki parduotuvės), mise-yori (negu parduotuvė), mise-dake (tik parduotuvė), mise-sae (net parduotuvė) ir t. t.
Taigen paprastai neturi daugiskaitos. Daugiskaitinėms formoms sudaryti retais atvejais naudojamos specifinės priesagos (tokios kaip tachi), arba žodžiai sudvigubinami (tai nurodo ženklas: pvz., yama reiškia „kalnas“, o yamayama – „kalnai“, hito reiškia „žmogus“, o hitobito – „žmonės“.

[taisyti] Yogen kaitymas

Yogen yra daugiausia įvairių formų galinčios įgyti kalbos dalys. Jos turi laikus, nuosakas, tačiau neturi asmens kategorijos. Kaitoma specialiomis priesagomis, taip pat keičiant galūnę, o kartais ir žodžio šaknį. Paprastai veiksmažodžiai žodynuose pateikiami besibaigiantys garsu u, o būdvardžiai – galūne い (i).
Toliau pateikiami žodžių 読む yomu (skaityti), 食べる taberu (valgyti), 悪い warui (blogas) pavyzdžiai parodo, kaip gali kisti yogen galūnės, galinčios įgyti 7 pagrindines formas:

  • A forma: yoma-, tabe-, waruku- (savarankiškai nevartojama)
  • I forma: yomi-, tabe-, waruku- (jungiamoji forma)
  • U forma: yomu, taberu, warui (esamojo laiko forma, pateikiama žodynuose)
  • E forma: yome, tabe(re), waruke(re) (liepiamoji arba salyginė forma)
  • O forma: yomō, tabeyō, warukarō (raginimo arba galimumo forma)
  • TE forma: yonde, tabete, warukute (būtojo laiko dalyvio forma)
  • TA forma: yonda, tabeta, warukatta (būtojo laiko forma)

Japonų kalboje egzistuoja daugybė priesagų, kurios suteikia veikmažodžiui arba būdvardžiui įvairių laikų ir nuosakų reikšmes. Jos jungiamos prie nustatytos galūninės formos. Pvz., veiksmažodis yomu, priesagomis gali būti kaitomas šitaip:
yomanai (neskaitau), yomaseru (liepiu skaityti), yomareru (skaitomas), yomimasu (skaitau), yominagara (skaitydamas), yomitai (noriu skaityti), yomuna (neskaityk), yomeba (jei skaityčiau), yondara (jei skaityčiau), yondekara (perskaitęs) ir t. t.
Labai dažnai vienas veiksmažodis gali įgyti keletą priesagų, einančių viena po kitos ir kintančių viena kitos atžvilgiu, kurių kiekviena suteikia tam tikrą prasmę. Pvz:
読ませられなければ yomaserareranakereba, (yomu + seru + reru + nai + ba),
reiškia „jei man nebūtų liepta skaityti“

[taisyti] Žodžių tvarka

Šiuo atžvilgiu japonų kalba yra artima korėjiečių ir kai kurioms altajaus kalboms. Žodžių tvarka sakinyje yra gana griežta. Pagrindinė taisyklė yra ta, kad veiksnys eina sakinio pradžioje, o tarinys – sakinio gale. Visos kitos sakinio dalys išsidėsto tarp jų, o norimoji pabrėžti sakinio dalis eina arčiau tarinio. Tokiu būdu sakinio Aš vakar ėjau namo japoniškas variantas būtų aš vakar namo ėjau.
Ši taisyklė ypač sudėtingai pritaikoma sudėtiniame sakinyje:
Sakinio Jei tu vakar būtum nėjęs į kiną, mama būtų pagaminusi skanią suši
pažodinis vertimas būtų: Tu vakar kiną į ėjęs-ne-būtum jeigu, mama skanią suši pagaminusi būtų.

[taisyti] Mandagumas

Pagrindinis straipsnis – Mandagumas japonų kalboje

Skirtingai nei daugelis vakarų kalbų, japonų kalbos gramatikoje išskirtinas dėmesys skiriamas pagarbos išreiškimui.

Daugiausia tam įtakos turi socialinė nelygybė japonų visuomenėje, kurią apsprendžia daugybė faktorių, tokių kaip darbas, amžius, patirtis ar net psichologinė būsena. Žemesnio rango kalbantysis turi naudoti pagarbesnę japonų kalbą, tuo tarpu aukšesniojo rango kalbantysis, bendraudamas su žemesniuoju rangu, gali naudoti ir paprastesnę kalbą. Pagarbi japonų kalba vartojama ir bendraujant nepažįstamiems žmonėms.

Teineigo (丁寧語) (mandagi kalba) pagrįsta linksniavimu, sonkeigo (尊敬語) (pagarbioje kalboje) ir kenjōgo (謙譲語) (kuklioje kalboje) dažniausiai naudojami specialūs pagarbą ar kuklumą išreiškiantys žodžiai, pvz., veiksmažodis iku mandagioje kalboje skamba ikimasu, tuo tarpu pagarbioje kalboje naudojamas žodis irassharu, kuklioje kalboje - ukagau arba mairu..

[taisyti] Istorija ir klasifikacija

Pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos klasifikacija

Japonijos salyne tėra trys vietinės kalbos: japonų kalba, ainu kalba Hokaide ir Riūkiū kalbos (Okinavoje). Japonų ir Riūkiū kalbos kartu priskiriamos japonų kalbų šeima, o kartais traktuojamos ir kaip viena kalba (tuo atveju Ryūkyū kalbos suvokiamos kaip labai nutolusios tarmės). Ainu kalba, tuo tarpu, yra visiškai atskira kalba. Japonų kalba yra izoliuota kalba, nepriskiriama nė vienai didesnei kalbų šeimai. Visgi lingvistai aptinka tam tikrų sąsajų su kitomis pasaulio kalbomis, kas rodo šiokį tokį giminiškumą.

  • Manoma, kad senieji Japonijos gyventojai, kūrę Džiomono kultūrą, ir kurių tiesioginiai palikuonys yra ainu, sudarė pirminį japonų tautos substratą.
  • Tam tikri kalbos bruožai, ypač fonetinė struktūra, rodo ir stiprią įtaką iš austroneziečių (malajų – polineziečių) kalbų. Gali būti, kad ta įtaka nuo senovės buvo perduodama prekybiniais keliais, vykstant didžiajai polineziečių migracijai.
  • Ryškiausiai jaučiama įtaka yra iš Korėjos, o netiesiogiai ir iš Uralo-Altajaus kalbų (pvz.: mongolų, labiau nutolusių vengrų, tiurkų kalbos, estų ir suomių kalbų). Spėjama, kad Jajoi laikotarpio pradžioje į Japoniją vyko didelė tautų migracija iš Korėjos pusiasalio, kurios metu šalyje introdukuotas ryžių auginimas, o tautiniu aspektu senieji salų gyventojai buvo išstumti arba asimiliuoti daug karingesnių atsikėlėlių. Tokiu būdu japonų tauta ir kalba susiformavo senajam substratui maišantis su naujuoju, giminingu korėjiečių kalbai. Taip susiformavo išskirtinė japonų kalba, tačiau jos panašumai su korėjiečių kalba yra akivaizdūs.

[taisyti] Kinų kalbos įtaka ir rašto sistema

Pagrindinis straipsnis – Japonų raštas

Japonų salyne susiformavęs japonų kalbos substratas (leksika, gramatika, fonetika) susidarė veikiant aukščiau minėtoms įtakoms. Tačiau nuo V a. leksika buvo labai stipriai veikiama ir kinų kalbos, iš kurios ėjo daugybė naujų skolinių, susijusių su kinų civilizacijos mokslo, filosofijos, technologiniais pasiekimais. Šis procesas, primenantis lotynų-graikų kalbų skolinių paplitimą Europos kalbose, vyko visoje Rytų Azijoje (Japonijoje, Korėjoje, Vietname), ir įvardijamas kaip Hanzi kultūros arealas.
Tie skoliniai į minėtas kalbas buvo perduodami drauge su kinų raštu (Hanzi), ir jie šiuo metu sudaro daugiau nei pusę bendrosios leksinės vietinių kalbų aibės.
Japonų raštas gali būti laikomas kinų rašto atšaka, kadangi naudoja V a. į šalį atėjusias kiniškas ideogramas hanzi (japoniškas tarimas: kandži), kurias papildo dviem skiemeninėmis abėcėlėmis, hiragana ir katakana, bendrai vadinamomis kana.
Šie skiemenynai evoliucionavo iš ideogramų X a. Skirtumas tarp jų yra tiek vizualinis, tiek funkcinis: hiragana rašomos kaitomosios žodžių dalys, priešdėliai ir priesagos, dalelytės, polinksniai, kiti smulkesni gramatiniai vienetai, taip pat kai kurie žodžiai. Katakana rašomi skoliniai iš užsienio, išskyrus kinų, kalbų.
Japonų rašte tarpusavyje gana sudėtingai sąveikauja kandži, hiragana ir katakana, o taip pat ir vieno ženklo daugialypiai tarimai, mat kanji dažniausiai tariami bent dviem būdais: kinišku tarimu, adaptuotu japonų fonetikai (on-yomi) ir japonišku (kun-yomi). Junginiuose ideogramos tariamos pirmuoju būdu, kaip savarankiški žodžiai – antruoju.

[taisyti] Taip pat skaitykite

[taisyti] Išnašos

  1. ↑ "Japanese." Languages of the World. Nuoroda tikrinta 2008-03-15.
  2. ↑ "Japonų kalba." Languages of the World. Nuoroda tikrinta 2008-08-13.
  3. ↑ Japonų kalba taip pat yra viena oficialiųjų kalbų Angaur valstijoje, Palau (Ethnologe, CIA Pasaulio faktų knyga). Pats oficialus statusas yra ginčytinas; 2005 m. surašymo duomenimis čia tebuvo labai mažai kalbančiųjų japoniškai.

[taisyti] Nuorodos

Vikižodynas
Wikipedia
Vikipedija Japonų kalba

[taisyti] Nuorodos

Žodynai
Mokymasis
Kita


taisyti Plačiausiai vartojamos kalbos  
Kinų kalba | Anglų kalba | Arabų kalba | Ispanų kalba | Japonų kalba | Prancūzų kalba | Vokiečių kalba | Portugalų kalba | Italų kalba | Rusų kalba | Hindi | Bengalų kalba



Vikiteka

Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/wiki/Japon%C5%B3_kalba"
Kitomis kalbomis