Japonų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Japonų kalba
日本語 Nihongo
Kalbama: Japonijoje
Kalbančiųjų skaičius: 130 mln.[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 9
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Japonų kalbos
 Japonų kalba

Rašto sistemos: logogramos ir skiemeninė abėcėlė
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Japonija Japonijoje,
Palau vėliava Palau (Angauro sala)[2][3]
Prižiūrinčios institucijos: nėra, Japonijos švietimo ministerija atlieka pagrindinį vaidmenį.
Kalbos kodai
ISO 639-1: ja
ISO 639-2: jpn
ISO 639-3: jpn

Japonų kalba (日本語, [nihoŋɡo]) – šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojama Japonijoje. Šia kalba kaip gimtąja šneka apie 130 mln. pasaulio gyventojų.[4] Priklauso japonų kalbų (arba japonų-riūkiūjiečių) kalbų šeimai. Kai kurie lingvistai bando japonų kalbą priskirti didesnei kalbų šeimai, bet kol kas jokie ryšiai su kitomis kalbų šeimomis nėra įrodyti. Tai agliutinacinė kalba, joje vyrauja didelis skirtumas tarp pagarbios, formalios ir neformalios kalbos, ypač pasireiškiantis kaitant veiksmažodžius . Garsų įvairovė japonų kalboje yra ganėtinai skurdi, turinti leksiškai skirtingų tono kirčių[reikalingas šaltinis] sistemą.

Japonų kalbos rašto sistema sudaryta iš trijų skirtingų rašto sistemų derinio: kinų hieroglifų, vadinamų kandži (漢字/かんじ) ir dviejų skiemeninių rašto sistemų, vadinamų hiragana (平仮名 / ひらがな) ir katakana (片仮名 / カタカナ). Pažymėtina, kad tarp žodžių nedaromi tarpai. Yra keletas galimų japonų rašto transkripcijos į lotynų abėcėlęromadži (ローマ字) – variantų. Viena iš jų dažnai vartojama ir kai kurių kompanijų logotipuose, reklamose, tarptautiniuose japonų dokumentuose, vadovėliuose ir pan. Lietuviškame tekste perrašant japoniškus asmenvardžius ir vietovardžius, taikoma speciali perraša lietuvių kalbai[5]. Vakarų stiliaus arabiški skaitmenys dažniausiai vartojami skaičiams, nors tebėra paplitusios dvi tradicinės skaičių sistemos: iš kinų kalbos pasiskolinti sujaponinti ir senieji japoniški skaitmenys.

Japonų kalbos žodyną stipriai paveikė įvairūs skoliniai iš kitų kalbų. Daugybė žodžių buvo pasiskolinti iš kinų kalbos ar buvo sukurti sekant kiniškų žodžių modelių pavyzdžiu. Nuo XIX a. kalboje ėmėsi rastis daugybė naujų skolinių iš indoeuropiečių kalbų, ypač anglų.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Japonų kalba šneka apie 130 mln. žmonių, o tai sudaro kiek mažiau nei 2% pasaulio gyventojų. Nors japonų kalba daugiausia vartojama tik Japonijoje, ji buvo, o kai kur ir tebėra paplitusi už Japonijos ribų. Be Japonijos, taip pat vartojama Havajuose, kur apie 5 % gyventojų moka japonų kalbą, ir pagrindinėje JAV dalyje, Pietų Amerikoje (daugiausia Brazilijoje, kur veikia didelė emigrantų iš Japonijos bendruomenė). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Kai Japonija buvo okupavusi Korėją, Taivaną, dalį žemyninės Kinijos, Filipinus ir įvairias salas Ramiajame vandenyne iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, [6] vietiniai okupuotų žemių gyventojai buvo verčiami mokytis japonų kalbos. Todėl daugelis žmonių tose šalyse geba šnekėti tiek vietine kalba, tiek japonų. Manoma, kad japonų kalbos pasaulyje mokosi keli milijonai žmonių.

Kai kuriais skaičiavimais japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9 % visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).[reikalingas šaltinis]

Oficialus statusas[taisyti | redaguoti kodą]

Japonų kalba yra faktinė oficiali kalba Japonijoje ir Angaur saloje, esančioje Palau. Taip pat yra nustatyta standartinės kalbos forma: hyōjungo (標準語, standartinė japonų kalba) arba kyōtsūgo (共通語, bendra kalba), tuo tarpu šie abu terminai reiškia beveik tą patį. Japonų kalba buvo sunorminta po Meidži restauracijos, tam pagrindą davė Tokijuje vartota kalbos forma. Hyōjungo mokoma mokyklose, vartojama televizijoje ir oficialiuose pašnekesiuose, pačiame šiame straipsnyje yra rašoma apie šią formą.

Anksčiau, standartine buvusi rašomoji japonų kalba (文語, bungo) skyrėsi nuo šnekamosios kalbos (口語, kogo). Abiejose sistemose buvo skirtumų tarp gramatikos taisyklių ir keletas pakitimų žodyne. Bungo buvo labiausiai paplitusi Japonų kalbos užrašymo sistema iki maždaug 1900 m., kuomet kogo įtaka palaipsniui išaugo. Nuo to laiko iki pat 1940-ųjų buvo vartojamos abi šios japonų kalbos rašomosios sistemos. Bungo vis dar tebėra aktuali kai kuriems istorikams, literatūros mokslininkams ir teisininkams (daug Japonijos įstatymų, išlikusių po Antrojo pasaulinio karo yra parašyti būtent šia kalba).

Tarmės[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos tarmės.
Gramatinės jungties da vartojimas pagal regioną.

Japonijoje paplitę daugybė tarmių. Tam įtakos turėjo didelis laiko tarpas nuo Japonijos archipelago apgyvendinimo, kalnuota salos vietovė ir ilga tiek vidinės, tiek išorinės Japonijos izoliacijos istorija. Tarmės pagal tipologiją skiriasi tono kirčiais, linksniuojamos morfologijos, leksikos ir dalelyčių vartojimu.

Labiausiai skiriasi Tokijo tipo (東京式, Tōkyō-shiki) ir Kioto-Osakos tipo (京阪式, Keihan-shiki) tarmės (pastarosios paplitusios centriniame regione), taip pat prie pagrindinių tarmių grupių priskiriama ir trečioji - Kiūšiū tipo tarmių grupė. Kiekvienas tipas dar skirstomas pagal tai, kurioje Japonijos dalyje paplitęs. Paskutinė tarmių kategorija kilusi iš rytinio senosios japonų kalbos dialekto ir paplitusi Hačiodžimoje ir keliose aplinkinėse salose.

Riūkiū kalbos, vartojamos Okinavos prefektūroje ir Amamio salose, yra pakankamai skirtingos, kad jas būtų galima priskirti atskirai japonų kalbų šakai - jos ne tik nėra suprantamos japonų, bet ir Riūkiū kalba kalbantieji nesupranta japonų kalbos dėl jos skirtingumo. Nepaisant to, daugelis Japonijos gyventojų Riūkiū kalbas laiko japonų kalbos tarmėmis.

Fonetika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos fonologija.
Japoniškų balsių sistema

Japonų kalboje yra penki trumpieji balsiai: a, i, u, e, o, savo kokybe (išskyrus u) panašūs į atitinkamus ilguosius-įtemptuosius lietuvių kalbos balsius. Balsio u, tarptautinėje fonetinėje transkripcijoje paprastai žymimo ženklu [ɯ], eilė ir pakilimas panašūs į lietuvių kalbos ilgojo [uː], tačiau japonų kalboje suapvalinant lūpas jos neatkišamos į priekį, ir priartinami tik jų išoriniai, o ne vidiniai paviršiai.

Visi jie gali būti pailginami, t. y. dvigubinami, o jų eilė ir pakilimas lieka tokie patys. Tokiu atveju transkribuojant viena romadži sistema virš balsio rašomas brūkšnelis (ā, ī, ū, ē, ō), kita – balsė dvigubinama, po jos įterpiama raidė u (rečiau o arba h) arba i, t. y. aa, ii, uu, ei, ou.

Priebalsių yra: 8 pagrindiniai (k, s, t, n, h, m, r, w), 1 pusbalsis j, bei 5 išvestiniai (g, z (tariamas dz), d, b, p).

Japonų kalbai būdingi panašūs palatalizacijos reiškiniai kaip ir lietuvių kalbai. Minkštieji priebalsiai gali būti tariami prieš bet kurį balsį, išskyrus e. Transkribuojant lietuviška romadži sistema, tarp priebalsio ir balsio įterpiamas minkštumo ženklas i (nia, hio, riu), Hepberno romadži – minkštumo ženklas y (nya, hyo, ryu). Prieš balsį i papildomo minkštumo ženklo nereikia. Kai kurie suminkštėję priebalsiai visada virsta palatalizuotais alofonais:

  • s prieš i virsta minkštuoju š, kaip žodžiuose šintoizmas, šiogunas, o z prieš i virsta minkštuoju , kaip žodyje nindžia;
  • t prieš i virsta minštuoju č, kaip žodyje hitači, o d prieš i virsta minkštuoju (pasitaiko retai).

Kai kurie priebalsiai virsta alofonais prieš u:

  • t virsta c, kaip žodyje fudžicu, o d prieš u virsta z (pasitaiko retai);
  • h prieš u virsta abilūpiniu f, kaip žodyje taifūnas.

Japonų kalbos skiemuo gali būti arba atviras, arba baigtis liežuvėliniu n. Ši savybė rodo stiprias sąsajas su austroneziečių kalbomis. Tuo ši kalba gerokai skiriasi nuo korėjiečių, kurios skiemuo dažnai būna uždaras, o baigiamųjų balsių rūšių yra žymiai daugiau.
Japonų kalba neturi tonų, bet turi muzikinį kirtį.
Tokia fonetinė sistema sudaro japonams nemažų sunkumų mokantis užsienio kalbų, kurios dažnai pasižymi gerokai sudėtingesniais ir įvairesniais garsais. Pagrindinės problemos yra kai kurių priebalsių (pvz., l), garsų junginių (pvz., tu, kietasis ša ir daugybė kitų), o taip pat uždaro skiemens nebuvimu. Plačiau, žr. katakana.

Gramatika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos gramatika.

Kalbos dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Visos japonų kalbos dalys yra skirstomos į tris dideles grupes:

  • Taigen – substantyviosios kalbos dalys, kurioms priskiriamas daiktavardis, įvardžiai, kai kuriais atvejais skaitvardžiai;
  • Yogen – veiksmažodis ir būdvardis, kurie dažnai gali virsti vienas kitu, atlikti vienas kito funkcijas.
  • Pagalbinės kalbos dalys, tokios kaip dalelytės, prieveiksmiai, prielinksniai (tiksliau polinksniai), determinantai, jaustukai, jungtukai ir kt.

Taigen kaitymas[taisyti | redaguoti kodą]

Taigen neturi galūnių kaitos, skirtingai nei, pvz., lietuvių kalbos daiktavardžio kaitymas, tačiau jų tarpusavio ryšį ir ryšį su yogen nustato gausybė pagalbinių kalbos dalių, prijungiamų prie žodžio galo. Šiuo atžvilgiu japonų kalba yra labai panaši į korėjiečių. Pagalbinės kalbos dalys nurodo linksnį, kitas kategorijas.

Yogen kaitymas[taisyti | redaguoti kodą]

Yogen yra daugiausia įvairių formų galinčios įgyti kalbos dalys. Jos turi laikus, nuosakas, tačiau neturi asmens kategorijos. Kaitoma specialiomis priesagomis, taip pat keičiant galūnę, o kartais ir žodžio šaknį.

Toliau pateikiami žodžių 読む yomu (skaityti), 食べる taberu (valgyti), 悪い warui (blogas) pavyzdžiai parodo, kaip gali kisti yogen galūnės, galinčios įgyti 7 pagrindines formas:

  • A forma: yoma-, tabe-, waruku- (savarankiškai nevartojama)
  • I forma: yomi-, tabe-, waruku- (jungiamoji forma)
  • U forma: yomu, taberu, warui (esamojo laiko forma, pateikiama žodynuose)
  • E forma: yome, tabe(re), waruke(re) (liepiamoji arba sąlyginė forma)
  • O forma: yomō, tabeyō, warukarō (raginimo arba galimumo forma)
  • TE forma: yonde, tabete, warukute (būtojo laiko dalyvio forma)
  • TA forma: yonda, tabeta, warukatta (būtojo laiko forma)

Japonų kalboje egzistuoja daugybė priesagų, kurios suteikia veiksmažodžiui arba būdvardžiui įvairių laikų ir nuosakų reikšmes. Jos jungiamos prie nustatytos galūninės formos.

Žodžių tvarka[taisyti | redaguoti kodą]

Žodžių tvarka sakinyje yra gana griežta. Pagrindinė taisyklė – veiksnys eina visada sakinio pradžioje, o tarinys – sakinio gale. Visos kitos sakinio dalys išsidėsto tarp jų, o norimoji pabrėžti sakinio dalis eina arčiau tarinio. Paprasto japonų kalbos sakinio sandara grindžiama temos ir remos santykiu: pradedant naują mintį, iš pradžių pasakoma sakinio tema, užbaigiama dalelyte は (tariama wa), po kurios, taikant minėtą struktūrą, išdėstomas ją apibūdinantis sakinys.

Mandagumas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Mandagumas japonų kalboje.

Skirtingai nei daugelis vakarų kalbų, japonų kalbos gramatikoje išskirtinas dėmesys skiriamas pagarbos išreiškimui.

Daugiausia tam įtakos turi socialinė nelygybė japonų visuomenėje, kurią apsprendžia daugybė faktorių, tokių kaip darbas, amžius, patirtis ar net psichologinė būsena. Žemesnio rango kalbantysis turi vartoti pagarbesnę japonų kalbą, tuo tarpu aukštesniojo rango kalbantysis, bendraudamas su žemesniuoju rangu, gali vartoti ir paprastesnę kalbą. Pagarbi japonų kalba vartojama ir bendraujant nepažįstamiems žmonėms.

Istorija ir klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Japonų kalbos klasifikacija.

Japonijos salyne tėra trys vietinės kalbos: japonų kalba, ainu kalba Hokaide ir Riūkiū kalbos (Okinavoje). Japonų ir Riūkiū kalbos kartu priskiriamos japonų kalbų šeima, o kartais traktuojamos ir kaip viena kalba (tuo atveju Ryūkyū kalbos suvokiamos kaip labai nutolusios tarmės). Tačiau ainų kalba yra visiškai atskira kalba. Japonų kalba yra izoliuota kalba, nepriskiriama nė vienai didesnei kalbų šeimai. Visgi lingvistai aptinka tam tikrų sąsajų su kitomis pasaulio kalbomis, o tai rodo šiokį tokį giminiškumą.

  • Manoma, kad senieji Japonijos gyventojai, kūrę Džiomono kultūrą, ir kurių tiesioginiai palikuonys yra ainu, sudarė pirminį japonų tautos substratą.
  • Tam tikri kalbos bruožai, ypač fonetinė struktūra, rodo ir stiprią įtaką iš austroneziečių (malajų – polineziečių) kalbų. Gali būti, kad ta įtaka nuo senovės buvo perduodama prekybiniais keliais, vykstant didžiajai polineziečių migracijai.
  • Ryškiausiai jaučiama įtaka yra iš Korėjos, o netiesiogiai ir iš Uralo-Altajaus kalbų (pvz.: mongolų, labiau nutolusių vengrų, tiurkų kalbos, estų ir suomių kalbų). Spėjama, kad Jajoi laikotarpio pradžioje į Japoniją vyko didelė tautų migracija iš Korėjos pusiasalio, kurios metu šalyje introdukuotas ryžių auginimas, o tautiniu aspektu senieji salų gyventojai buvo išstumti arba asimiliuoti daug karingesnių atsikėlėlių. Tokiu būdu japonų tauta ir kalba susiformavo senajam substratui maišantis su naujuoju, giminingu korėjiečių kalbai. Taip susiformavo išskirtinė japonų kalba, tačiau jos panašumai su korėjiečių kalba yra akivaizdūs.

Kinų kalbos įtaka ir rašto sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Japonų raštas.

Japonų salyne susiformavęs japonų kalbos substratas (leksika, gramatika, fonetika) susidarė veikiant aukščiau minėtoms įtakoms. Tačiau nuo V a. leksika buvo labai stipriai veikiama ir kinų kalbos, iš kurios ėjo daugybė naujų skolinių, susijusių su kinų civilizacijos mokslo, filosofijos, technologiniais pasiekimais. Šis procesas, primenantis lotynų-graikų kalbų skolinių paplitimą Europos kalbose, vyko visoje Rytų Azijoje (Japonijoje, Korėjoje, Vietname), ir įvardijamas kaip Hanzi kultūros arealas.
Tie skoliniai į minėtas kalbas buvo perduodami drauge su kinų raštu (Hanzi), ir jie šiuo metu sudaro daugiau nei pusę bendrosios leksinės vietinių kalbų aibės.
Japonų raštas gali būti laikomas kinų rašto atšaka, kadangi vartoja V a. į šalį atėjusias kiniškas ideogramas hanzi (japoniškas tarimas: kandži), kurias papildo dviem skiemeninėmis abėcėlėmis, hiragana ir katakana, bendrai vadinamomis kana.
Šie skiemenynai evoliucionavo iš ideogramų X a. Skirtumas tarp jų yra tiek vizualinis, tiek funkcinis: hiragana rašomos kaitomosios žodžių dalys, priešdėliai ir priesagos, dalelytės, polinksniai, kiti smulkesni gramatiniai vienetai, taip pat kai kurie žodžiai. Katakana rašomi skoliniai iš užsienio, išskyrus kinų, kalbų.
Japonų rašte tarpusavyje gana sudėtingai sąveikauja kandži, hiragana ir katakana, o taip pat ir vieno ženklo daugialypiai tarimai, mat kanji dažniausiai tariami bent dviem būdais: kinišku tarimu, adaptuotu japonų fonetikai (on-yomi) ir japonišku (kun-yomi). Junginiuose ideogramos tariamos pirmuoju būdu, kaip savarankiški žodžiai – antruoju.

Skoliniai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Skoliniai japonų kalboje.

Iš kitų kalbų į japonų kalbą atėję žodžiai yra skirstomi į dvi dideles grupes: skolinius kilusius iš kinų kalbos (漢語, kango) arba Vakarų valstybių kalbų (外来語, gairaigo). Pirmieji sudaro apie 60 %[7], o antrieji - apie 16 %[8] visų dabartiniame japonų kalbos žodyne esančių žodžių. Japonijoje gausu iš anglų kalbos pasiskolintų žodžių, tačiau dažnai jų skambesys yra kardinaliai pakeičiamas ir pritaikomas prie japonų kalbos.

Pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių k. Japonų k. Sulotynintai
Lietuvių kalba リトアニア語 ritoaniago
Taip はい hai
Ne いいえ ie
Labas/laba diena こんにちは konnichiwa
Labas rytas おはようございます ohayō gozaimasu
Labas vakaras こんばんは konbanwa
Sveiki atvykę ようこそ yōkoso
Viso gero さようなら sayōnara
Prašau おねがいします onegaishimasu
Ačiū ありがとうございます arigatō gozaimasu
Atsiprašau すみません sumimasen
Kiek? おいくらですか? oikura desu ka?
Nesuprantu. わかりません wakarimasen
Nekalbu japoniškai. (私は)日本語をはなしません (watashi wa) nihongo wo hanashimasen
Nežinau.  わかりません wakarimasen
Koks jūsų vardas? お名前は? onamae wa?
Kur yra... 。。。はどこですか? ...wa doko desu ka?

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Japanese." Languages of the World. Nuoroda tikrinta 2008-03-15.
  2. "CIA - The World Factbook -- Field Listing :: Languages." Central Intelligence Agency. Suarchyvuota nuo originalo 17 Vasaris 2010. Nuoroda tikrinta February 17, 2010.
  3. Lewis, Paul M. (ed) (2009). "Languages of Palau." SIL International. Suarchyvuota nuo originalo 17 Vasaris 2010. Nuoroda tikrinta February 17, 2010.
  4. "Japonų kalba." Languages of the World. Nuoroda tikrinta 2008-08-13.
  5. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=41266
  6. Japonų kalba taip pat yra viena oficialiųjų kalbų Angaur valstijoje, Palau (Ethnologe, CIA Pasaulio faktų knyga). Pats oficialus statusas yra ginčytinas; 2005 m. surašymo duomenimis čia tebuvo labai mažai kalbančiųjų japoniškai.
  7. Masayoshi Shibatani. The Languages of Japan. Cambridge University Press, 1990. p.142
  8. Kimie Oshima. Semantic and Structural Shift Patterns of Gairaigo in Japan. Intercultural Communication Studies XI:4 2002

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikipedia
Vikipedija Japonų kalba
Žodynai
Mokymasis
Kita

Vikiteka