Cunamis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
2004 m. Cunamio banga Maldyvuose, Indijos vandenyne

Cunamis – ilgos bangos, kurias jūrose ir vandenynuose sukelia povandeniniai žemės drebėjimai, vulkanų išsiveržimai, didžiulės grunto arba ledo masės, įkrisdamos nuo kranto į vandenį. Terminas kilęs iš japoniškų žodžių, reiškiančių uostą („cu“, 津) ir bangą („nami“, 波 ar 浪).[1] Manoma, jog terminą sukūrė jūreiviai, grįžę iš atviros nebanguotos jūros, radę bangų sunaikintą uostą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1755 m. žemės drebėjimas ir cunamis Lisabonoje
Rusijos ir japonų susitikimas Akešije, cunamio metu 1779 m.

Per paskutinius 2500 metų įvyko 368 cunamiai, vienaip ar kitaip įregistruoti žmonių atmintyje. Pastebėtina, kad 85 % visų cunamių buvo Ramiajame vandenyne, be to, tik 30 iš jų sukelti vulkanų išsiveržimų, o absoliuti dauguma – žemės drebėjimų. Tarp pastarųjų ypatingą vietą užima 1923 m. Sagamio įlankos Japonijoje cunamis. Dėl žemės drebėjimo įlankos dugnas staiga pakilo iki 230 m, išstumdamas net 22,5 km³ vandens. Tuo pat metu gretimuose rajonuose dugnas nugrimzdo. Dėl staigios dugno deformacijos į krantą plūstelėjo 10–12 m aukščio banga, kurios padariniai buvo katastrofiški. 1956 m. Aliaskos pakrantėje per žemės drebėjimą kone iš 1 km aukščio į nedidelę įlanką (11 km ilgio ir iki 200 m gylio) staiga nugriuvo apie 300 mln. m3 ledo ir uolienų. Iki pusės km aukštyn išlėkė vandens purslai, o beveik 60 m aukščio cunamio banga šluote nušlavė įlankos krantus.

Per vieną didžiausių pasaulio istorijoje cunamių 2004 metų gruodžio 26 d., po 9 balų pagal Richterio skalę sukelto žemės drebėjimo, Indijos vandenyne, netoli Indonezijos, Tailando, Malaizijos krantų, užliejus apie 10 metrų aukščio bangai, žuvo daugiau kaip 150 000 žmonių (žr. 2004 m. Indijos vandenyno cunamis).

Susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Per žemės drebėjimus dugne kartais susidaro lūžiai, kurie sukelia momentinius vandens masės, tūrio ir slėgio pakitimus. Dėl šių pasikeitimų susidaro bangos, kurios gali pasiekti ir vandenyno paviršių. Cunamio bangos dažniausiai kyla padidėjusio seismingumo Ramiojo vandenyno akvatorijose, bet jų pasitaiko ir kituose vandenynuose bei jūrose: Viduržemio, Juodojoje, Marmuro ir net Kaspijos. Ne visus žemės drebėjimus lydi cunamio bangos. Ryškesnius cunamius sukelia tik stiprūs žemės drebėjimai (daugiau kaip 6 balų), kurių epicentrai yra palyginti negiliai: iki 40 km. Dažniausiai susidaro 3–9 bangų grupė. Jų aukštis prie kranto neviršija 5 m ir jos nesukelia katastrofiškų padarinių.

Charakteristika[taisyti | redaguoti kodą]

Žemės drebėjimų sukelti cunamiai[taisyti | redaguoti kodą]

Cunamis gali kilti, kai jūros dugnas staiga deformuojasi ir vertikaliai išstumia viršutinį vandens sluoksnį. Tektoniniai žemės drebėjimai, tai Žemės drebėjimų rūšis, kurios priežastis yra Žemės plutos deformacijos; kai šie žemės drebėjimai pasireiškia po jūra, vanduo aplink deformuotą sritį yra perstumiamas iš savo pusiausvyros padėties.[2]

Cunamio bangų aukščio amplitudė atviroje jūroje yra maža, bet bangos ilgis – didelis (paprastai šimtų kilometrų ilgio, kai įprastų okeano bangų ilgis svyruoja nuo 30 iki 40 m) [3], todėl šias bangas yra labai sunku pastebėti jūroje. Joms besiformuojant, sluoksnis paprastai išsilenkia apie 300 mm virš įprasto lygio. Pasiekus seklesnius vandenis, bangos aukštis staigiai kyla. Cunamis gali pasireikšti bet kokio potvynio pavidalu ir netgi atoslūgio metu vis dar gali užplūsti pakrančių zonas. 1946 m. balandžio 1 d., netoli Aleutų salų (Aliaska), įvyko žemės drebėjimas, kurio magnitudė pagal Richterio skalę siekė 7,8. To pasekoje kilo cunamis, kuris užliejo Hilo miestą Havajų salose. Plūsmo banga siekė 14 m aukštį. Žemės drebėjimas vyko Ramiojo vandenyno dugno subdukcijos po Aliaska vietoje. 1960 m. Valdivijos žemės drebėjimas (Mw 9,5) (19:11 val. UTC), 1964 m. Aliaskos žemės drebėjimas (Mw 9,2), 2004 m. Indijos vandenyno žemės drebėjimas (Mw 9,2) (00:58:53 UTC) ir 2011 m. Tohoku žemės drebėjimas (Mw 9,0) – tai naujausi galingų didelių smūgių žemės drebėjimų pavyzdžiai, kurie sukėlė cunamius (žinomus kaip telecunamiai), kurie gali kirsti ištisus vandenynus. Mažesni (Mw 4,2) žemės drebėjimai Japonijoje gali sukelti silpnesnius cunamius, kurie dar žinomi kaip vietiniai, regioniniai cunamiai. Jie gali nuniokoto netoliese esančias pakrantes vos per kelias minutes.

Nuošliaužų sukelti cunamiai[taisyti | redaguoti kodą]

1950-ais metais buvo pastebėta, kad didesnių cunamių, nei būta anksčiau, priežastis galėjo būti milžiniškos nuošliaužos.[4] Šis reiškinys per labai trumpą laiką išstumia didelius vandens kiekius. Krintančių nuolaužų energija persiduoda į vandenį greičiau, nei vanduo gali ją absorbuoti. Jų egzistavimas buvo patvirtintas 1958 metais, kai milžiniška nuošliauža Litujos įlankoje (Aliaskoje) sukėlė didžiausias bangas, kokios tik kada nors buvo fiksuotos. Jos siekė 524 m. Banga užplūdo sausumą beveik iš kart ir toli nesklido. Du įlankoje buvę žvejai žuvo, tačiau kiti žmonės plaukę laivu sugebėjo praplaukti bangą. Mokslininkai pavadino šias bangas megacunamiu. Buvo išsiaiškinta, kad labai didelės nuošliaužos nuo vulkaninių salų, gali sukelti megacunamius, kurie gali skrosti ištisus vandenynus.

Meteocunamis[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurios meteorologinės sąlygos, tokios kaip gili depresija formuojanti tropinius ciklonus, gali sukelti audringą bangavimą, kuris yra vadinamas meteocunamiu. Bangos sukelia kelių metrų potvynius virš įprasto lygio. Šis vandens poslinkis susidaro dėl žemo atmosferos slėgio. Kai šis audringas bangavimas pasiekia seklumas, vanduo užlieja didelius sausumos plotus (panašiai kaip cunamis).[5]

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Kai bangos pasiekia seklumą, sumažėja jų greitis ir padidėja aukštis.
Banga toliau lėtėja ir sustiprėja tik kai smogia sausumai, pasiekusi savo maksimalų aukštį.

Cunamis žalą padaro dviem būdais: didele savo smūgio galia, kurią sukelia dideliu greičiu keliaujanti vandens siena. Dideliu savo vandens tūriu velkanti viską nuo sausumos, nors iš pažiūros banga neatrodo didelė.[6]

Atvirame vandenyne cunamio banga tesiekia 1–2 m aukščio ir nekelia pavojaus, nes jos ilgis svyruoja nuo keliolikos iki 300–400 km. Nuo ilgio priklauso ir bangos sklidimo greitis, kuris būna nuo 100–200 iki 1000 km/val. Sklidimo greitis apskaičiuojamas pagal formulę:

\C = \sqrt{gH} ,

kur g laisvo kritimo pagreitis, H – jūros gylis.

Povandeninių vulkanų išsiveržimo metu didžiausią impulsą cunamio bangoms susiformuoti suteikia vulkano sprogimas arba staigus milžiniškos medžiagos masės išmetimas į vandenį. Pavyzdžiui, čia gali būti gerai aprašytas Krakatau vulkano išsiveržimas Zondo sąsiauryje 1883 m. Tada Merauko miestą, esantį kitoje saloje už 60 km nuo Krakatau, užgriuvo 30 m aukščio bangos. Jos pasiekė net visai priešingą Ramiojo vandenyno krantą: Horno kyšulį, esantį už 25000 km, ir Panamą, esančią už 18200 km.

Atoslūgis[taisyti | redaguoti kodą]

Bangos animacija rodo pradinį vandens atoslūgį

Pirmoji cunamio dalis, pasiekianti krantą, vadinama slėniu, o ne bangos ketera. Išilgai kranto pastebimai atsitraukia vandens linija, atidengdama įprastai panardintą sritį. Atoslūgis susidaro dėl to, kad vanduo yra perduodamas sklindančios bangos priekinei daliai. Vanduo atslūgsta prieš bangai pasiekiant krantą, įpusėjus bangos periodui. Slūgstantis vanduo gali atidengti plotą, siekiantį šimtus metrų ir kartais dėl to, žmonės, nenutuokiantys apie pavojų, iš smalsumo lieka netoli kranto.

Žala ir prognozės[taisyti | redaguoti kodą]

Cunamio pavojų skelbiantis ženklas
Užtvindyta Sendajaus pakrantė po Tohoku žemės drebėjimo sukelto cunamio 2011 m.

Katastrofiškus padarinius cunamio bangos sukelia palyginti retai, tai daug priklauso ir nuo kranto sąrangos. Bangai artėjant prie kranto ir staigiai mažėjant gyliui, jos sklidimo greitis, atvirame vandenyne prilygęs reaktyvinio lėktuvo greičiui, staiga krinta iki 30–100 km/val. bangos ilgis taip pat staiga sumažėja, bet padidėja aukštis. Prie atvirų, išlygintų krantų cunamio bangų aukštis beveik niekada nebūna katastrofiško dydžio. Cunamio banga pavojingiausia įlankose ir užutekiuose, kurių atviroji dalis 6–8 kartus platesnė negu įlankos siaurėjanti giluma. Tokiose vietose bangos aukštis išauga 2–3 kartus.

Jei atstumas nuo žemės drebėjimo epicentro yra pakankamas, apie cunamio grėsmę perspėja seismografų rodmenys. Kadangi seisminių bangų greitis daug didesnis negu cunamio, dar lieka laiko žmonėms evakuotis iš pavojingos zonos.[7]

Cunamių tiksliai numatyti neįmanoma, net jeigu yra žinomi žemės drebėjimo stiprumas ir vieta. Geologai, okeanografai ir seismologai analizuoja kiekvieną žemės drebėjimą ir remiantis įvairiais faktoriais gali spėti apie cunamį. Tačiau egzistuoja tam tikri ženklai, įspėjantys apie gresiantį cunamį. Automatizuotos sistemos gali įspėti iš karto po žemės drebėjimo, kad laiku spėtų išgelbėti žmonių gyvybes. Viena iš sėkmingiausių sistemų pasitelkia dugno slėgio jutiklius, pritvirtintus prie bujų, kurie nuolat fiksuoja viršutinio vandens stulpo slėgį.

JAV vakarų pakrantėje, kur yra didelė cunamio rizika, įspėjimo ženklai nurodo evakuacijos maršrutus. Japonijoje visuomenė yra gerai informuota apie žemės drebėjimus ir cunamius. Tad prie Japonijos kranto linijos įspėjamieji ženklai apie cunamį yra priminimai apie stichinius pavojus kartu su įspėjimo sirenų tinklu, įprastai esančiu uolos viršūnėse ar šalia esančių kalvų.[8]

Ramiojo vandenyno cunamio įspėjimo sistema (Pacific Tsunami Warning System) yra įrengta Honolulu, Havajuose. Ji fiksuoja Ramiojo vandenyno seisminį aktyvumą. Didelis žemės drebėjimo stiprumas bei kitokia informacija įspėja apie cunamį. Nors subdukcijos zonos Ramiajame vandenyne yra seismiškai aktyvios, ne visi žemės drebėjimai sukelia cunamį. Kompiuteriai padeda analizuoti kiekvieno žemės drebėjimo Ramiajame vandenyne ir gretimų sausumų cunamio riziką. Cunamio įspėjimo sistema yra diegiama ir Indijos vandenyne. Kompiuteriniai modeliai gali prognozuoti cunamio kilimą ir paprastai tik su kelių minučių paklaida. Dugno slėgio jutikliai perduoda informaciją realiu laiku. Naudojantis šiais slėgio duomenimis ir kitokia seismine informacija bei jūros batimetrija ir kranto topografija, modeliai įvertina artėjančio cunamio amplitudę ir antplūdžio aukštį.[9]

Katastrofiški cunamiai[taisyti | redaguoti kodą]

Cunamio atvejai, kai žuvo daugiau nei 50 žmonių
Metai Data Vieta Žuvusiųjų skaičius Maks. bangų aukštis Priežastis
2004 gruodžio 26 Indonezija, Indijos vandenynas 227 898 10 m Žemės drebėjimas M 9,1
1755 lapkričio 1 Lisabona, Portugalija 60 000 Žemės drebėjimas M 8,5
1782 gegužės 22 Taivanas 50 000
1883 rugpjūčio 27 Krakatau, Indonezija 36 417 Vulkano išsiveržimas
1498 rugsėjo 20 Enšunada, Japonija 31 000 Žemės drebėjimas M 8,3
1707 spalio 28 Nankaido, Japonija 30 000 Žemės drebėjimas M 8,4
1896 birželio 15 Sanriku, Japonija 27 122 Žemės drebėjimas M 7,6
1868 rugpjūčio 13 Čile, Japonija 25 000 Žemės drebėjimas M 8,5
1976 vasario 4 Gvatemala 22 778
1746 spalio 29 Lima, Peru 18 000
1917 sausio 21 Balis, Indonezija 15 000
1792 gegužės 21 Unzen, Japonija 14 524
1771 balandžio 24 Rijukiu, Japonija 13 486 Žemės drebėjimas M 7,4
2011 kovo 11 Japonija, Ramusis vandenynas 10 487 8 m Žemės drebėjimas M 8,9–9,1
1815 lapkričio 22 Balis, Indonezija 10 253
1765 gegužė Guanzhou, Pietų Kinijos jūra 10 000
1976 rugpjūčio 16 Morobuktenas, Filipinai 8 000
1586 sausio 18 Isebuktenas, Japonija 8 000 Žemės drebėjimas M 8,2
365 liepos 21 Kreta, Graikija 5 700 Žemės drebėjimas M 8,0
1703 gruodžio 30 Japonija 5 233 Žemės drebėjimas M 8,3
1605 vasario 3 Nankaido, Japonija 5 000 Žemės drebėjimas M 7,9
1611 gruodžio 2 Sanriku, Japonija 5 000 Žemės drebėjimas M 8,1
1687 spalio 20 Peru 5 000 Žemės drebėjimas M 8,5

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Tsunami Terminology“. NOAA.
  2. „How do earthquakes generate tsunamis? „. University of Washington.
  3. Facts and figures: how tsunamis form, Australian Geographic
  4. McMenamin, Mark A. S. (2007). Science 101: Geology. New York: Collins. ISBN 0-06-089136-X.
  5. Monserrat, S.; Vilibíc I. & Rabinovich A.B, (2006). „Meteotsunamis: atmospherically induced destructive ocean waves in the tsunami frequency band“. Natural Hazards and Earth System Sciences 6 (6): 1035–1051. doi:10.5194/nhess-6-1035-2006.
  6. Earthsci.org, Tsunamis
  7. Žaromskis R. Okeanai, jūros, estuarijos. Vilnius: Debesija, 1996, 293 p.
  8. Chanson, H. (2010). Tsunami Warning Signs on the Enshu Coast of Japan. Shore & Beach, Vol. 78, No. 1, pp. 52–54. ISSN 4237 0037 4237.
  9. Forecast of earthquake probability is within 30 years ahead, however Tsunami attack probability is much lower than earthquake so that the plan is set to be within 100 years ahead. Yomiuri Shimbun 2011-05-13 ver.13S page 2, „津波の襲来確率、初の公表へ…地震調査委員会 [Newly public announce of Tsunami attack probability… Earthquake Research committee of Japan]“ (in Japanese). Yomiuri Shimbun.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Cunamis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.