Saksai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lenktas irminsulas iš reljefo Eksternšteine.

Saksai buvo germanų genčių konfederacija. Jų palikuonys Šiaurės Vokietijoje laikomi vokiečiais, rytinėje Nyderlandų dalyje – olandais, o pietų Anglijoje – anglais. Seniausia žinoma jų apgyvendinta vieta yra Šiaurės Albingija, atitinkanti dabartinę Holšteino teritoriją.

Saksai dalyvavo germanų gentims keliantis į Angliją V a. ir vėliau. Nežinoma kiek jų persikėlė iš žemyno, bet visų persikėlusių germanų skaičius yra 10 000–200 000[1]. Per pastaruosius du šimtmečius daugybė žemyno saksų įsikūrė įvairiose pasaulio dalyse, ypač Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ir net buvusioje Tarybų Sąjungoje, kur kai kurios bendruomenės išlaikė savo kultūrą ir kalbą, bet yra priskiriami vokiečiams ar olandams.

Dėl Hanzos sąjungos tarptautinių prekybos kelių ir migracijos viduramžiais, saksai paveikė skandinavų ir baltų kalbą ir kultūrą.

Senovės graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus teigė, kad prieš mūsų erą saksai gyveno teritorijoje, kuri apima dabartinę šiaurės vakarų Vokietijos sritį su Jutlandijos pusiasalio pietine dalimi ir rytinių Nyderlandų dalimi. Susimaišius anglams ir saksams susiformavo anglosaksai.

Saksų pavadinimas kilo nuo Sax (kitaip Seax, Seaxe ar Hadseax), vienašmenio germaniško peilio. Karolio Didžiojo istorikas Einhardas[2] juos laikė ypač karingais.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]