Arabų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Arabų kalba
عربية `Arabiyya
Kalbama: Arabų šalys (iš viso 22), kitos šalys su didelėmis arabų mažumomis
Kalbančiųjų skaičius: 177-225 milijonai
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 6
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Semitų-chamitų
 Semitų
  Centro semitų
   Pietų centro semitų

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Alžyro vėliava Alžyras,

Bahreino vėliava Bahreinas,

Komorų vėliava Komorai,

Čado vėliava Čadas,

Džibučio vėliava Džibutis,

Egipto vėliava Egiptas,

Eritrėjos vėliava Eritrėja,

Irako vėliava Irakas,

Izraelio vėliava Izraelis,

Jordanijos vėliava Jordanija,

Kuveito vėliava Kuveitas,

Libano vėliava Libanas,

Libijos vėliava Libija,

Mauritanijos vėliava Mauritanija,

Maroko vėliava Marokas,

Omano vėliava Omanas,

Palestinos vėliava Palestina,

Kataro vėliava Kataras,

Saudo Arabijos vėliava Saudo Arabija,

Sudano vėliava Sudanas,

Sirijos vėliava Sirija,

Tuniso vėliava Tunisas,

Jungtinių Arabų Emyratų vėliava Jungtiniai Arabų Emyratai,

Jemeno vėliava Jemenas,

Jungtinių Tautų vėliava Jungtinės Tautos

Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: ar
ISO 639-2: ara
ISO 639-3: ara - makro kalba
Arabiškai kalbančių šalių žemėlapis

Arabų kalba (العربية al-ʻarabīyah' arba عربي/عربى ʻarabī') – semitų kalbų grupės kalba. Vartojama arabų šalyse, iš dalies Irane, Turkijoje, Afganistane, Izraelyje, Palestinoje, Indonezijoje, Etiopijoje, Somalyje, Čade, Tanzanijoje. Kalbančiųjų 177-225 mln.

Seniausi paminklai siekia V amžių prieš mūsų erą.

Arabų kalba skiriama į literatūrinę ir šnekamąją. Literatūrinė arabų kalba susiformavo VII a. iš priešislamiškosios poezijos ir Korano tarmės. Ji vadinama šiuolaikine bendrine arabų kalba arba literatūrine arabų kalba. Tai šiuo metu vienintelė oficiali arabų k. forma, vartojama daugumoje rašytinių dokumentų ir viešai, pvz., paskaitose ir žinių pranešimuose. Dabartinė šnekamoji arabų kalba susiskirsčiusi į daugybę tarmių, o jų atstovai kartais sunkiai tarpusavyje susišneka.

Arabų kalbos priklauso centrinei semitų kalbų grupei ir yra glaudžiai susijusios su hebrajų, aramėjų, ugaritų ir finikiečių kalbomis. Bendrinė rašytinė arabų kalba skiriasi nuo šnekamosios, bendrinė rašytinė kalba konservatyvesnė už visus šnekamosios kalbos variantus. Bendrinė arabų kalba ir šnekamosios arabų kalbos vartojamos lygia greta skirtingoms visuomenės reikmėms (toks reiškinys vadinamas diglosija).

Arabų kalba turi dvidešimt aštuonias priebalsines ir šešias balsines (ilgąsias ir trumpąsias a, i, u) fonemas, tris linksnius, tris skaičius, sudėtingą veiksmažodžio sistemą, išplėtotą vidinę fleksiją, gausų žodyną. Šnekamoji nutolusi nuo literatūrinės.

Skiriamos penkios pagrindinės tarmių grupės: Arabijos pusiasalio, Egipto irSudano, Sirijos, Mesopotamijos (Rytų, Irako), Šiaurės Afrikos (Magribo); pastarajai artima maltiečių kalba.

Iš arabų kalbos yra kilę daug tarptautinių terminų (algebra, alkoholis, almanachas, azimutas, kalis, kamparas, karatas, tarifas).

Arabų kalbos žodžiams užrašyti naudojamas arabų raštas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikipedia
Vikipedija Arabų kalba


Vikiteka