Riteris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Riteris (vok. Ritter, lot. eques, pranc. chevalier, it. cavaliere, isp. caballero) – ginkluotas kilmingas karaliaus ar aukščiausių luomo atstovų pavaldinys Viduramžių Europoje.
Paprastai riteriais tapdavo kilmingi riterių ginklanešiai, kuriems po ginklanešystės laikotarpio suteikdavo riterio titulą. Riterio titulą kartais suteikdavo ir paprastiems kariams už narsą. Tokiu atveju prasčiokas paprastai kartu tapdavo ir bajoru.

[taisyti] Istorija

Viduramžiais daugumą konfliktų ir ginčų žmonės spręsdavo atviroje kovoje, kurioje sėkmė lydėdavo stipriausius ir drąsiausius.

Vėliau tokie žmonės viduramžių Europoje buvo vadinami riteriais - profesionaliais ginkluotais kariais, kurie traukdavo į mūšius, savo senjoro kvietimu. Jie turėjo būti kilę iš turtingų šeimų. Pirmieji iš jų gyveno maždaug prieš 1000 metų (žr. vasaliteto santykiai).