Germanų kalbos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Germanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos šaka. Priskaičiuojamos 53 germanų kalbos.
[taisyti] Klasifikacija
Ribos tarp germanų kalbų grupių nėra ryškios, tarmės paprastai sudaro kalbinį tęstinumą (kontinuumą), t.y. dvi gretimos dviejų kalbų tarmės yra tarpusavyje artimesnės, nei standartizuotos literatūrinės kalbos.
- Vakarų germanų:
- Vokiečių-aukštaičių
- Vokiečių kalba (literatūrinė) ir jos aukštaičių bei vidurio tarmės
- Liuksemburgiečių kalba (kilusi iš vidurio vokiečių tarmių)
- Jidiš kalba
- Wymysojer – Wymysöryś – kalba (vartojama Silezijoje, nykstanti)
- Vokiečių - žemaičių: frankų, olandų kalba, flamandų kalba (olandų kalbos variantas), afrikansas, limburgiečių kalba, saksų ir rytų vokiečių - žemaičių (laikomos vokiečių kalbos tarmėmis)
- Salų germanų - fryzų kalba, anglų kalba (turi daug regioninių variantų ir tarmių), škotų kalba (Scots), Söl'ring (vartota Zilto saloje), Jola (vartota Airijoje, išnykusi)
- Vokiečių-aukštaičių
- Šiaurės germanų kalbos (skandinavų kalbos)
- Vakarų (salų) skandinavų - naujoji norvegų kalba (Nynorsk), islandų kalba, farerų kalba, norn (išnykusi, vartota Šiaurės Škotijoje)
- Rytų (žemyno) skandinavų
- Rytų germanų (kilusios iš gotų kalbos, išnykusios) - Krymo gotų kalba (išnyko XVIII a. pabaigoje), Vandalų kalba, burgundų kalba, lombardų kalba.

