Germanų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Germanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos šaka. Priskaičiuojamos 53 germanų kalbos.

[taisyti] Klasifikacija

Ribos tarp germanų kalbų grupių nėra ryškios, tarmės paprastai sudaro kalbinį tęstinumą (kontinuumą), t.y. dvi gretimos dviejų kalbų tarmės yra tarpusavyje artimesnės, nei standartizuotos literatūrinės kalbos.

• Vakarų germanų:
  • Vokiečių-aukštaičių
    • Vokiečių kalba (literatūrinė) ir jos aukštaičių bei vidurio tarmės
    • Liuksemburgiečių kalba (kilusi iš vidurio vokiečių tarmių)
    • Jidiš kalba
    • Wymysojer – Wymysöryś – kalba (vartojama Silezijoje, nykstanti)
  • Vokiečių - žemaičių: frankų, olandų kalba, flamandų kalba (olandų kalbos variantas), afrikansas, limburgiečių kalba, saksų ir rytų vokiečių - žemaičių (laikomos vokiečių kalbos tarmėmis)
  • Salų germanų - fryzų kalba, anglų kalba (turi daug regioninių variantų ir tarmių), škotų kalba (Scots), Söl'ring (vartota Zilto saloje), Jola (vartota Airijoje, išnykusi)
• Šiaurės germanų kalbos (skandinavų kalbos)
  • Vakarų (salų) skandinavų - naujoji norvegų kalba (Nynorsk), islandų kalba, farerų kalba, norn (išnykusi, vartota Šiaurės Škotijoje)
  • Rytų (žemyno) skandinavų
    • Danų kalba
      • Standartinė norvegų kalba (Bokmål ir Riksmål)
    • Švedų kalba
• Rytų germanų (kilusios iš gotų kalbos, išnykusios) - Krymo gotų kalba (išnyko XVIII a. pabaigoje), Vandalų kalba, burgundų kalba, lombardų kalba.