Priesaga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Priesaga arba sufiksas – po šaknies (tiesiog arba po kitos priesagos) einantis ir galūne nelaikomas afiksas.

Priesagos lietuvių kalboje[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal funkciją išskiriamos žodžių darybos ir žodžių kaitybos priesagos.

Darybos priesagos[taisyti | redaguoti kodą]

Priesaginė daryba arba sufiksacija[taisyti | redaguoti kodą]

Darybos formantu priesaga gali eiti:

  • viena (pvz., „kitaip“)
  • kartu su galūne kaip šalutinė darybos priemonė (pvz., „keltuvas“).

Daugelyje kalbų jis yra vienas pagrindinių darybos būdų.

Mišrioji daryba arba parasintezė[taisyti | redaguoti kodą]

Kartais priesaga gali įeiti į tokį formantą, kurio kitas daugiau ar mažiau lygiavertis komponentas yra priešdėlis (pvz., „paeiliui“) arba dūrybos priemonės (pvz., „žmogėdra“).

Darybos priesagos[taisyti | redaguoti kodą]

Kaitybos priesaga – skirtingos to paties žodžio formos darybos rodiklis. Kaitybos formantu priesaga gali eiti:

  • viena (pvz., „kalbant“)
  • drauge su galūne (pvz., „kalbėdavo“).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Priesaga. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 200 psl.