Senovės skandinavų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senovės skandinavų kalba
Kalbama: Skandinavija, Islandija, Grenlandija, Farerai, Škotija, Airija, Anglija ir Velsas, Meno Sala, Normandija, Vinlandas
Kalbančiųjų skaičius: 0
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: nepatenka tarp šimto kalbamiausių
Kalbos išnykimas: Iki XIV a. evoliucionavo į įvairias šiaurės germanų kalbas
Kilmė:

Indoeuropiečių kalbos
 Germanų kalbos
  Šiaurės germanų kalbos
   Senovės skandinavų kalba

Rašto sistemos: Runos, vėliau lotynų abėcėlė (senovės skandinavų kalbos variantas
Oficialus statusas
Oficiali kalba:
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: nenurodyta
ISO 639-2: non
ISO 639-3: non

Senovės skandinavų kalba – šiaurės germanų kalba, apytiksliai iki 1300 m. vartota Skandinavijos gyventojų. Kalba maždaug aštuntame amžiuje išsivystė iš skandinavų prokalbės, o po vikingų eros palaipsniui evoliucionavo į dabartines šiaurės germanų kalbas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]