Senovės skandinavų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Senovės skandinavų kalba | |
|---|---|
| Kalbama: | Skandinavija, Islandija, Grenlandija, Farerai, Škotija, Airija, Anglija ir Velsas, Meno Sala, Normandija, Vinlandas |
| Kalbančiųjų skaičius: | 0 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | nepatenka tarp šimto kalbamiausių |
| Kalbos išnykimas: | Iki XIV a. evoliucionavo į įvairias šiaurės germanų kalbas |
| Kilmė: |
Indoeuropiečių kalbos |
| Rašto sistemos: | Runos, vėliau lotynų abėcėlė (senovės skandinavų kalbos variantas |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba: | |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1: | nenurodyta |
| ISO 639-2: | nenurodyta |
| ISO 639-3: | nenurodyta |
Senovės skandinavų kalba - šiaurės germanų kalba, maždaug iki 1300 m. naudota Skandinavijos gyventojų. Kalba maždaug aštuntame amžiuje išsivystė iš skandinavų prokalbės, o po vikingų eros palaipsniui evoliucionavo į dabartines šiaurės germanų kalbas.
[taisyti] Nuorodos
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
