Danų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Danų kalba
dansk
Kalbama: Danijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, Vokietijoje (Šlėzvige-Holšteine)
Kalbančiųjų skaičius: 5,5 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: -
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indoeuropiečių
 germanų
  skandinavų

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Danijos vėliava Danija
Farerų vėliava Farerai
Grenlandijos vėliava Grenlandija
Vokietijos vėliava Vokietija mažumos kalba Šlėzvige-Holšteine[1]
Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: da
ISO 639-2: dan
ISO 639-3: dan

Danų kalba (dan. dansk sprog) – kalba, priklausanti šiaurės germanų (skandinavų kalbų) grupei ir drauge su švedų kalba sudaranti rytinę tos grupės šaką. Ja kalba apie 6 mln. žmonių daugiausia Danijoje, Vokietijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, Islandijoje, mažumų Argentinoje, JAV ir Kanadoje. Vokietijoje (Šlėzvige-Holšteine) danų yra oficiali mažumų kalba[2]. Danų yra privaloma kalba Danijos karalystės teritorijose Farerų salose (kur danų yra, kartu su farerų kalba, oficiali kalba) ir Grenlandijoje (kur nuo 2009 m. vienintelė oficiali kalba yra grenlandų kalba), bei taip pat Islandijoje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pradžių danai gyveno pietinėje dabartinės Švedijos dalyje, Skonės provincijoje ir gretimose srityse, o Jutlandijos pusiasalis tuo metu buvo gyvenamas kitų germanų genčių, taip pat ir jutų, pagal kuriuos pavadintas ir pats pusiasalis. Ilgainiui danai iš Švedijos persikėlė į tą pusiasalį ir pamažu sudarė danų tautą, kalbėjusia savo sena atsineštine kalba. X a. danų kalba dar mažai kuo tesiskyrė nuo kitų skandinavų tarmių; žymesnis tarminės Danų kalbos skirtumas pasireiškia tik nuo XIII a. pabaigos.

Danų kalbos tarmės.

Pradedant nuo XV a. danų kalbos vartojimo plotas žymiai pasikeitė. 1653 m. sutartimi Skonės ir kitas danų valdytąsias sritis galutinai priskyrus Švedijai, ilgainiui iš tų vietų buvo išstumta danų kalba, kurią pakeitė švedų kalba. Bet iš kitos pusės, iš pradžios asmeninės unijos 1397 m., o vėliau administraciniu keliu Norvegiją prijungus prie Danijos, danų kalba palaipsniui įsigalėjo ne tik to krašto literatūroje, bet ir mokyklose, spaudoje, ir kt. Tokia padėtis tęsėsi iki 1814 m., kai pagal Kylio taiką Norvegija buvo atskirta nuo Danijos.

Tarmės[taisyti | redaguoti kodą]

Danų kalbos tarmių skiriamos dvi žymesnės grupės; rytinė ir vakarinė. Pirmąjai, rytinei grupei priklauso švedų kalbai artima bornholmiečių tarmė ir rytinės jutų tarmės, o antroji, vakarinė, grupė apima vakarinės jutų ir šiaurinės šlezvigiečių tarmes. Anksčiau vartojama danų Skonės tarmė maždaug nuo XVII a. vidurio priskiriama švedų kalbai.

Abėcėlė[taisyti | redaguoti kodą]

Danų kalbos abėcėlėje yra 28 raidės: W mazai naudojama ir priskiriama prie V.

Didžiosios raidės
A B C D E F G H I J K L M N O P Q R S T U V w X Y Z Æ Ø Å
Mažosios raidės
a b c d e f g h i j k l m n o p q r s t u v w x y z æ ø å

Gramatika[taisyti | redaguoti kodą]

Danų kalboje skiriami ilgi ir trumpi balsiai. Ilgi balsiai yra kirčiuotame skiemenyje, jeigu jie skiemens gale ar atskirti nuo tolimesnio balsio skiemens ne daugiau kaip vienu priebalsiu. Nekirčiuotame skiemenyje ir prieš du ar daugiau priebalsių balsiai yra trumpi.

Danų kalboje yra išskirtinis fonetinis reiškinys - "stabtelėjimas", trumpas oro srovės sustabdymas tariant balsį, priebalsį ar dvigarsį. Šis fonetinis "stabtelėjimas" nekeičia žodžio prasnės, o danai puikiausiai supranta kalbančius ir be daniško fonetinio "stabtelėjimo".

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Danų kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikipedia
Vikipedija Danų kalba