Indoeuropiečių kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Indoeuropiečių kalbomis vadinama didelė, iš bendros prokalbės išsivysčiusių kalbų grupė, siejama leksinių fono-semantinių panašybių ir kalbos struktūros bendrybių. Indoeuropiečių kalboms priklauso dauguma Europos kalbų, taip pat daug kalbų pietvakarių, centrinėje ir pietų Azijoje.

Tai viena iš gausiausių kalbų šeimų, ją sudaro daugiau nei 400 kalbų, kuriomis šneka apie 3 milijardus žmonių (žr. žem.)

Ankstyviausius rašytinius paminklus palikusi indoeuropiečių kalba yra hetitų kalba (XVIII a.pr. m. e.).

[taisyti] Kalbų grupės

Indoeuropiečių kalbos skirstomos į šias kalbų grupes:

Anatolijos kalbos – seniausios žinomos indoeuropiečių kalbos. Hetitų kalbos rašytiniai paminklai žinomi iš XVIII a. pr. m. e.
Indo-iranėnų kalbos, kilusios iš bendros prokalbės:
- Indų kalbos (arba kitaip, Indo-arijų kalbos) – seniausi rašytiniai paminklai sanskrito kalba žinomi nuo antrojo tūkstantmečio pr. m. e.
- Iranėnų kalbos – avestos ir persų kalbos paminklai žinomi iš pirmojo tūkstantmečio pr. m. e.
Graikų kalba – pirmieji užrašai aptikti XIV a. pr. m. e.
Italikų kalbos – įskaitant lotynų kalbą ir iš jos kilusias romanų kalbas, pirmieji įrašai iš pirmojo tūkstantmečio pr. m. e.
Keltų kalbos – įrašai senąja galų kalba žinomi iš VI a. pr. m. e.
Germanų kalbos – pirmieji įrašai runomis iš II a.
Armėnų kalba – įrašai iš V a.
Tocharų kalbos – išnykusios, žinomi įrašai iš VI a.
Slavų kalbos – pirmieji įrašai bažnytine slavų kalba iš IX a. (kartais kartu su baltų kalbomis jungiamos į Baltų-slavų kalbų grupę)
Baltų kalbos – užrašytos tik nuo XIV a., jos yra išlaikusios daugelį Indoeuropiečių prokalbės bruožų.
Albanų kalba – ja rašoma nuo XVI a.