Indoeuropiečių kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Indoeuropiečių
Paplitimas: Europa, Pietų, Pietvakarių, Centrinė Azija, nuo XVI a. ir Amerika, Sibiras, Australija
Kalbų skaičius: 439
Kilmė:

indoeuropiečių

ISO 639-2:

ine

IE countries.svg
Klasifikacija: Anatolijos, indų, iranėnų, graikų, italikų, keltų, germanų, armėnų, tocharų, slavų, baltų, albanų
Indoeuropiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbomis vadinama didelė, iš bendros prokalbės išsivysčiusių kalbų grupė, siejama leksinių fono – semantinių panašybių ir kalbos struktūros bendrybių. Indoeuropiečių kalboms priklauso dauguma Europos kalbų, taip pat daug kalbų pietvakarių, centrinėje ir pietų Azijoje.

Tai viena iš gausiausių kalbų šeimų, ją sudaro daugiau nei 400 kalbų, kuriomis šneka apie 3 milijardus žmonių (žr. žem.)

Ankstyviausius rašytinius paminklus palikusi indoeuropiečių kalba yra hetitų kalba (XVIII a. pr. m. e.).

Kalbų grupės[taisyti | redaguoti kodą]

Indoeuropiečių kalbos skirstomos į šias kalbų grupes:

Kitos išnykusios indoeuropiečių kalbos, apie kurias labai maža duomenų:

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]