Pietų Afrikos Respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Republiek van Suid-Afrika
Republic of South Africa
IRiphabliki yase Ningizimu Afrika
Pietų Afrikos Respublikos vėliava Pietų Afrikos Respublikos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Pietų Afrikos Respublika žemėlapyje
Valstybinė kalba afrikansas, anglų. Kitos atskirų regionų: zulų, kosų, svazių, ndebelių, bapedžių, sesuto, tsongų, čuana, vendų kalbos
Sostinė Keiptaunas (įstatymų leidyba)
Pretorija (Tšvanė) (vykdomoji valdžia)
Blumfonteinas (teisminė)
Didžiausias miestas Johanesburgas
Valstybės vadovai Jacob Zuma
Prezidentas
Kgalema Motlanthe
Viceprezidentas
Mninwa Johannes Mahlangu
Nacionalinės provincijų tarybos pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
1 221 037 km² (25)
 
Gyventojų
 – 2010 rugpjūtis (progn.)
 – Tankis
 
49 991 300[1] (25)
39 žm./km² (135)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
576,40 mlrd. $ (21)
13 000 $ (55)
Valiuta randas,
Oranijos mieste galioja Ora
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +2
-
Nepriklausomybė
 
nuo Jungtinės Karalystės
1910 m. gegužės 31 d.
Valstybinis himnas Pietų Afrikos Respublikos himnas
Interneto kodas .za
Šalies tel. kodas 27

Pietų Afrikos Respublika (PAR) – valstybė Afrikos pietuose, prie Atlanto ir Indijos vandenynų. Šiaurėje ribojasi su Namibija, Botsvana bei Zimbabve, šiaurės rytuose – su Mozambiku ir Svazilandu, apglėbia Lesotą.

Plotas – 1 221 037 km². Gyventojų skaičius – 44 819 778 (2001 m.).[2] Pietų Afrikos Respublikoje yra 11 oficialų kalbų, iš kurių 9 priklauso bantu kalbinei grupe, o likusios 2 (anglų ir afrikanų) – indoeuropiečių kalboms. [3] 79,3 % Pietų Afrikos gyventojų juodaodžiai, 9,1 % baltaodžiai, 9,0 % spalvotieji ir 2,6 % azijiečiai.[4]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Afrikos Respublikos istorija.

Žmonės, dabartinių choisanų protėviai, šioje teritorijoje gyveno dar prieš daugiau nei 100 000 metų.[5] Nuo V a. pr. m. e. tarp jų ėmė skirtis dvi svarbios grupės: sanai, kurie vertėsi pirmykščiu rinkimu bei medžiokle, ir hotentotai, kurie perėjo prie gyvulininkystės. Apie V a. PAR teritoriją pasiekė bantai, kurie atsinešė žemdirbystę, geležies apdirbimo technikas. Jie išstūmė vietos gyventojus į dykumingas vakarines sritis ir apgyvendino didžiąją dalį teritorijos.

1488 m. Bartolomėjus Diasas pasiekė Gerosios Vilties kyšulį ir atrado Keipo jūros kelią (Cape Sea Route). 1497 m. Vasco da Gama atrado Natalį. 1652 m. Nyderlandų Rytų Indijos kompanija nutarė čia įkurti pirmąją gyvenvietę (Kapą dabartinėje Keiptauno teritorijoje). Dėl tuo metu Europoje vykusių religinių karų čia prieglobstį rado daug savo šalyse persekiotų olandų, vokiečių, skandinavų. Jie maišėsi su vietos gyventojais, taip pat vergais iš Madagaskaro, Indonezijos, suformuodami naują etninę grupę afrikanus (arba būrus, tiesiogiai išvertus – valstiečius). Jie greitai prarado kontaktą su Nyderlandais, tad jų kultūra bei kalba ėmė vystytis atskirai, kiek veikiama vietos kultūrų. Afrikanai palengva plėtė savo teritorijas vakarinėse dab. PAR dalyse, naikindami vietos choisanus.

Būrų kolonizacija

XIX a. pačioje pradžioje prasidėjo vietos bantų konsolidacijos procesai rytinėje PAR teritorijoje. Tarp bantų atsirado dvi grupės: pakrantės nguniai ir giliau žemyne gyvenantys soto-tsvana. Nguniai sugebėjo sukurti trumpalaikę imperiją, vadovaujant vadui Šaka Zulu, ir jo užkariavimai pradėjo Mfekane. Per Mfekane užkariavimus vietos gentys masiškai migravo į šiaurę, naikindamos kultūriškai stipresnes Savanų Afrikos valstybes. Mfekane procesas taip pat skatino svazius, basotus ir kitas etnines grupes kurti savo valstybes.

Tuo pat metu vakarinėje dalyje 1806 m. Britų Imperija užėmė Kapo koloniją. Afrikanai kėlėsi į krašto gilumą, įkurdami savo nepriklausomas valstybes – Transvalį, Natalį, Oranžiją. Tai sukėlė labai sudėtingą situaciją, kurioje kovojo trys pusės: britai (vakariniame pajūryje), afrikanai (krašto gilumoje) ir zulai (rytiniame pajūryje).

Britai plėtė savo teritorijas: 1879 m. jie užėmė nusilpusią Zulu karalystę, o per I ir II būrų karus ir afrikanų valstybes. 1910 m. iš visų politinių junginių suformuota Pietų Afrikos Sąjunga (ją sudarė keturi kraštai: Kapas, Transvalis, Oranžija bei Natalio provincija. Vėliau ji tapo dominija. Nuo tada anglų kalba ir kultūra ėmė dominuoti. Nauja valstybė buvo agresyvi: Pirmojo pasaulinio karo metais ji prisijungė ir Vokietijos Pietvakarių Afriką (dab. Namibiją).

Po II pasaulinio karo PAR įsigalėjo apartheidas, kuris skatino rasinę segregaciją ir legalizavo diskriminaciją. Iš juodaodžių gyventojų daugumos buvo atimtos dauguma teisių, įkurti bantustanai. Tai skatino neramumus ir etninę įtampą šalyje, kėlė pasipriešinimo kovą.

1992 m. apartheidas buvo panaikintas, 1994 m. šalyje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai, ir Nelsonas Mandela tapo juodaodžiu prezidentu.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Vykdomosios valdžios namai Pretorijoje

Valdymo forma – parlamentinė respublika. Šalies vadovas – prezidentas, kuris yra ir vyriausybės vadovas. Prezidentas renkamas Nacionalinės asamblėjos, 5 metų kadencijai. Dabartinis prezidentas – Jacob Zuma, išrinktas per paskutinius rinkimus (2009 m. gegužės 6 d.), gavęs 277 balsus iš 400-ų.[6]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dvejų rūmų parlamentas, sudarytas iš aukštesniųjų – Nacionalinės provincijų tarybos (90 vietų, po 10 narių iš kiekvienos 9 provincijų, išrinktų vietinės valdžios, 5 metų kadencijai; ši taryba atsakinga už regionų interesus, taip pat saugo kultūrines ir kalbines tradicijas tarp etninių mažumų) ir žemesniųjų – Nacionalinės asamblėjos rūmų (400 vietų nariai renkami visuotiniu balsavimu pagal proporcinių rinkimų sistemą, 5 metų kadencijai).[6]

Pietų Afrikos Respublika yra viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, kurioje niekad nebuvo karinio perversmo, todėl šalis laikoma viena stabiliausių demokratijų Afrikoje. Laisvi ir slapti rinkimai šalyje vyksta nuo XIX a. pabaigos, tačiau lygiais jie tapo tik nuo 1994 m. Nuo tada PAR valdo Afrikos nacionalinis kongresas.

Šalies sostinės:

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Afrikos Respublikos provincijos.
PAR provincijų ir apygardų žemėlapis (provincijos pagal spalvas: blyškiai rožinis Šiaurės Kapas, žalsvai melsvas Šiaurės Vakarai, violetinis Gautengas, žalias Limpopas, rudas Mpumalanga, rožinis Kvazulu-Natalis, geltonas Rytų Kapas, blyškiai žalias Fristeitas ir blyškiai geltonas Vakarų Kapas)

Pietų Afrikos Respublika suskirstyta į 9 provincijos, suformuotas 1994 m. per regionų reformą. Reformos metu 4 senosios provincijos (anksčiau buvusios kolonijos ir būrų valstybės) ir 10 bantustanų buvo perskirstyti, prie provincijų prijungiant bantustanus, bei suskaidant kai kurias provincijas. Kiekvienoje provincijoje gyvena po kelių tautybių atstovus, išskyrus Kvazulu-Natalį, kuriame vyrauja zulai bei Rytų Kapą, kuriame daugumą sudaro kosai.

Pietų Afrikos Respubliką sudaro šie regionai:

Regionai iki regionų reformos:

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Afrikos Respublikos geografija.
Karu regiono kraštovaizdis

Šalis yra pietinėje Afrikos žemyno dalyje, tarp Indijos ir Atlanto vandenynų. Gerosios Vilties bei Adatos kyšuliai žymi pietinę žemyno ribą ir vandenynų takoskyros liniją. Pakrantės ilgis sudaro 2798 km. Be to, šaliai priklauso nedidelės negyvenamos Princo Edvardo salos Indijos vandenyne.

Didžiąją šalies dalį užima 900–2000 m aukščio plokščiakalnis, vadinamas Veldu, stačiais sprūdžiais besileidžiantis link pakrančių. Ryškūs šio sprūdžio ženklai yra ties siaura rytine pakrante, ir Didžiojo Karu įduboje pietuose. Toliau už šios įdubos kyla Kapo kalnai, iškylantys iki 2326 m aukščio, bei Keiptauno apylinkėse sudarantys žymųjį Stalo kalną. Rytuose ir pietryčiuose ties plokščiakalnio riba susidarę aukščiausi šalyje Drakeno kalnai, kuriuose yra ir aukščiausia PAR vieta – Mafadis (3450 m).[7]

Pagrindinės šalies upės yra Atlanto vandenyno baseinui priklausanti Oranžinė (su intaku Valiu) bei Indijos vandenyno baseinui priklausanti Limpopo upė. Upės, kirsdamos plokščiakalnio šlaitus suformuoja aukštus krioklius (Augrabio, Tugelos ir kt.). Ežerai nedideli, jų nedaug, tačiau upių slėniuose įrengta daug tvenkinių.

Šalies šiaurėje (Limpopo baseine) būdinga tankiais krūmynais apaugusi savana – bušveldas. Centriniuose rajonuose plyti sausų savanų ir pusdykumių plotai, pereinantys į Namibo dykumą vakaruose, Karu pusdykumes pietuose ir Kalahario dykumą šiaurėje. Rytinėje pakantėje būdingos savanos, drėgnuose kalnų šlaituose – musoniniai miškai, o pietinėje pakrantėje – subtropikų augalija. Pietų Afrikoje gausu būdingos savanų gyvūnijos (liūtai, hienos, drambliai, antilopės ir kt.). Šalyje įsteigta 20 nacionalinių parkų, užimančių 3 % šalies ploto[8].

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas šalies centrinėje dalyje kontinentinis tropinis, rytuose – jūrinis tropinis, į pietus nuo 30° platumos – mediterianinis ir jūrinis subtropinis. Plokščiakalnyje vasaros mėnesių vidutinės temperatūros 18-27 °C, žiemos 7-10 °C; vakaruose atitinkamai 17 °C (vasarą) ir 10 °C (žiemą), pietryčiuose – 22 °C ir 18 °C. Daugiausia kritulių būna Indijos vandenyno pakrantėje ir Drakono kalnų rytiniame šlaite (1000–2000 mm per metus), mažiausia – Atlanto vandenyno pakrantėje (40 – 100 mm/m.). Žiemomis kartais pasitaiko sniego.


Nuvola apps kweather.svg Keiptauno klimatas Weather-rain-thunderstorm.svg
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Vidutinė aukščiausia °C 27 28 26 24 20 18 17 18 19 22 24 26 22,4
Vidutinė temperatūra °C 20 20 19 17 14 12 12 12 13 15 18 19 15,9
Vidutinė žemiausia °C 16 16 15 13 10 8 8 8 9 11 14 15 11,9
Krituliai mm 16 13 20 54 92 111 96 87 56 40 24 18 627
Duomenys: EuroWEATHER[9] 2.15.2010

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Afrikos Respublikos ekonomika.
Johanesburgo centras

Pietų Afrikos Respublika – ekonomiškai stipriausia Afrikos šalis. Keiptaunas, Johanesburgas, Port Elizabetas ir Durbanas – dideli pramonės centrai, kuriuose išvystyta įvairi gamybos pramonė – nuo chemikalų, audinių ir popieriaus iki automobilių, elektronikos prekių ir ginklų. Pietų Afrikos Respublikos klestėjimą skatino milžiniški vertingų mineralų ištekliai. PAR iki šiol pirmauja pasaulyje pagal aukso gavybą, nors šio metalo ištekliai mažėja. Be to, PAR iškasama daugiausia platinos, mangano, chromo, ir deimantų pasaulyje. Naftos šalyje nėra, tačiau ji turi didžiulius anglių išteklius. Anglys – pagrindinis šalies energijos šaltinis.[10]

Nuo 1970-ųjų m. PAR išsivystė iš sparčiai augančios ekonomikos šalies į pramonę valstybę su stabilia vyriausybę ir todėl JTO ir ES laikoma Pirmojo pasaulio valstybe, bet kaimo vietovėse šalis yra labiau panaši į dar besivystančią šalį. PAR dominuoja Pietų Afrikojos ekonomikoje ir jau 1910 m. kartu su Svazilendu, Namibija, Lesotu, Botsvana suformavo Pietų Afrikos muitų sąjungą (SACU). PAR taip pat yra Pietų Afrikos vystymosi bendrijos (SADC) ir Naujosios partnerystės Afrikos vystimuisi (NEPAD) (Afrikos Sąjunga) narė.

Pietų Afrikos Respublikoje yra gerai išvystyta finansų ir teisės sistema ir apskritai gerai išvystyta infrastruktūra (komunikacijos, energetikos ir transporto sritys). Nors per pastaruosius dešimt metų Ekonomika augo, tačiau nedarbo lygis yra aukštas 23 % (oficialiai) ir 34,3 % (neoficialiai) (2007 m.[11]).

Žemės ūkis sudaro tik apie 4 % BVP, tačiau sudaro kalnakasyboje, daugeliui žmonių darbo vietas. Daugiausia auginami ir eksportuojama yra citrusiniai vaisiai, kukurūzai, kviečiai, cukranendrės, tabakas, vynuogės, medvilnė ir skirtingos gėlės. Dėl savo padėties pietiniame pusrutulyje gali eksportuoti vaisius į Europą ir Šiaurės Ameriką, kai jie tuo metu ten neauga (pavyzdžiui, žiemą eksportuoja vynuoges, kriaušes, šparagus, vasarą – apelsinus).

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo XX a. pabaigos, turizmas tapo labai svarbiu Pietų Afrikos Respubliko ekonimikos sektoriumi. Labiausiai lankytinos šalies vietos yra:

Keiptauno panorama

2005 m. turizmo sektorius sudarė 7 % šalies BVP. 2002 m. šalį aplankė virš 6 milijonų turistų. Apytiksiai virs 3 % visų dirbančiųjų Pietų Afrikos Respublikoje, dirba turizmo sektoriuje.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Afrikos Respublikos demografija.

Pasak 2009 m. apskaičiavimų, šalyje gyvena 49 052 489 žmonių.[6] 61 % gyventojų gyvena miestuose, kita dalis – kaimo vietovėse. Žmonių tankumas šalies šiaurės rytuose yra žymiai mažesnis nei rytuose. Pagrindinė šalies gyventojų dalis (65,8%) yra tarp 15 ir 64 m. amžiaus. Keturiolikmečiai ir jaunesni žmonės sudaro 28,9% populiacijos.[6] 2003 m. duomenimis, 86.4 % vyresnių nei 15 m. šalies gyventojų laikomi raštingais.[6] Pagal tai PAR yra viena raštingiausių Afrikos šalių.[6]

Pietų Afrikos Respublikos gyventojų etninė sudėtis yra viena margiausių Afrikoje. Pietų Afrikos Respublikoje gyvena daugiausia europiečių kilmės gyventojų iš visų Afrikos šalių.[reikalingas šaltinis] Čia taip pat yra didžiausia indų bendruomenė savo skaičiumi už Azijos ribų.[reikalingas šaltinis] 2006 m. duomenimis šalyje daugumą sudaro juodaodžiai afrikiečiai (zulai, basutai, kosai) – 79,5 % gyventojų, europiečių kilmės gyventojai (afrikaneriai/būrai, anglai) – 9,2 %, spalvotieji – 8,9 %, indai ir azijiečiai – 2,5 %.[12]

Žemėlapis, rodantis pagrindines kalbas pagal regioną. Nublukusios spalvos rodo, kad nėra vienos pagrindinės kalbos.

██ Afrikanų kalba

██ Šiaurės Soto

██ Pietų Soto

██ Svazių

██ Tsongų

██ Cvana

██ Vendų

██ Kosų

██ Zulų

Tai tradiciškai Pietų Afrikoje išsikiriamos rasės:

  • Baltieji – pagrindinės tautos yra būrai ir anglai, sudarantys apie 9 % gyventojų. Dėl emigracijos ir mažo gimstamumo, baltųjų, ypač anglų, kurie emigruoja greičiau, skaičius mažėja; būrų išlieka kiek daugiau. Tai yra dėl to, kad būrai, savo tėvyne laikantys Pietų Afriką, bijo prarasti savo kultūrą ir identitetą, tad emigruoja mažiau. Gyvena daugiausiai miestuose, bet yra ir daug fermerių. Visose teritorijose gyvena apylygiai.
  • Spalvotieji – skirtingų rasių kilmės gyventojai (metisai), gausiausia jų yra vakarinėje valstybės dalyje, buvusioje anglų Kapo kolonijoje. Kaip ir baltieji, daugiausia kalba anglų arba būrų kalbomis, bet nėra laikomi nei anglais, nei būrais. Sudaro 9 % gyventojų. Vietiniai bušmėnai ir hotentotai dažniausiai irgi priskiriami prie spalvotųjų, taip pat ir malajai.
  • Azijiečiai – Azijos gyventojai, tiek geltonodžiai, tiek ir kitų rasių atstovai. Atvežti britų iš kitų savo kolonijų kaip darbo jėga. Pagrindinės tautos yra kilusios iš Indijos. Religiją jos išlaiko, tačiau kalbų vartojimas menksta. Sudaro apie 2 % gyventojų. Kinai įeina į baltųjų, o ne azijiečių, sudėtį.
  • Juodaodžiai – vietiniai gyventojai, jų yra visoje šalyje, bet daugiausiai – rytinėje dalyje, kur jie gyvena nuo seno. Jų skaičius didėja, dabar juodaodžiai sudaro apie 80 %. Didžiausios tautos – zulai, kosai ir basotai.

Pietų Afrikos litvakai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Afrikos litvakai.

Pietų Afrikoje yra didelė žydų bendruomenė. Dauguma Pietų Afrikos žydų yra kilę iš Lietuvos (apie 80 %), jų protėviai emigravo daugiausiai devyniolikto amžiaus pabaigoje. Kadaise jų buvo 120 000, dabar dėl emigracijos (daugiausia į anglakalbes šalis arba repatriacijos į Izraelį, tačiau pasitaikė ir keli repatriacijos į Lietuvą atvejai) jų liko apie 75 000. Pietų Afrikos žydai tradiciškai labiau sieja save su Izraeliu nei kai kurių kitų šalių žydai (trys ketvirčiai PAR žydų yra pabuvoję Izraelyje, 80 % save sieja su Izraeliu), tam įtakos galėjo turėti anksčiau draugiški PAR ir Izraelio santykiai.

Pietų Afrikos lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

1930 m. Johanesburge įkurta Pietų Afrikos lietuvių draugija. Rašytojas Karolis Vairas-Račkauskas Keiptaune 1929–1932 m. ėjo Lietuvos konsulo pareigas. 1935 m. apie 400 lietuvių gyveno Pietų Afrikos Sąjungoje, daugiausia Johanesburge, Pretorijoje, Keiptaune, Port Elizabete. Po Antrojo Pasaulinio karo Pietų Afrikos Respublikoje gyveno jos gamtovaizdį tapantis dailininkas Pranas Domšaitis. [13]

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Pietų Afrikos Respublikoje yra 11 oficialių kalbų: afrikansas, anglų, zulų, kosų, svazių, ndebelių, bapedžių, sesuto, tsongų, tsvanų, vendų.[14] Pagal jų skaičių PAR yra trečia pasaulyje po Indijos ir Bolivijos. Kalbos pagal vartojimą: zulų – 23,8 %, kosų 17,6 %, afrikansas 13,3 %, bapedžių 9,4 %, anglų 8,2 %, tsvanų 8,2 %, sesuto 7,9 %, tsongų 4,4 %, kitos 7,2 %.[6] Nepaisant to, kad oficialiai pripažįstamos 11 kalbų, faktiškai šalies lingua franca yra anglų kalba, tuo tarpu afrikanso (būrų kalbos) vaidmuo yra sumažėjęs.

Šalyje taip pat pripažįstamos dar aštuonios neoficialios kalbos: fanagalų, lobedų, Šiaurės ndebelių, fučių, hotentotų, namų ir bušmenų. Šios kalbos gali būti vartojamos kaip oficialios tik tam tikruose regionuose, kuriuose šios kalbos yra dominuojančios. Kai kurie Pietų Afrikos baltieji taip pat kalba kitomis europiečių kalbomis – portugalų, vokiečių, graikų, tuo tarpu kai kurie azijiečiai ir indai kalba savomis kalbomis, pvz., gudžarati arba telugų kalba. Tačiau pastarųjų kalbų naudojimas ilgainiui sumažėjo.

PAR religijos
Religija Procentas
krikščionys
  
79.7 %
musulmonai
  
1.5 %
hinduistai
  
1.3 %
ateistai
  
15.1 %
kiti
  
3.7 %

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

79,7 % gyventojų yra krikščionys. Iš jų, daugiausiai yra siono krikščionių (11,1 % visos populiacijos). Sekmininkai (8,2 %), Romos katalikai (7,1 %), metodistai (6,8 %), olandų reformatai (6,7 %), anglikonai (3,8 %) yra kitos didelės krikščionybės atšakos, turinčios apylygiai tikinčiųjų. 36 % gyventojų sudaro kitų atšakų krikščionys. Šalyje palyginti nedaug musulmonų (1,5 %) bei hinduistų (1,3 %). Likę 15,1 % teigė neturį religijos (ateistai), 2.3% tiki kitomis religijomis, 1,4 % – nenustatyti.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Afrikos Respublikos kultūra.

Dėl savo istorinės raidos ir etninės įvairovės, Pietų Afrikos Respublika, neturi vieningos kultūros. Manieros ir papročiai, priklausomai nuo regiono ir gyventojų struktūros, labai skiriasi. Todėl Pietų Afrika yra dabar dažnai vadinama „Vaivorykštės tauta“, nes tik nedaugelio pasaulio šalių, talpina tiek skirtingų kultūrų iš visos žemės.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinėmis PAR sporto šakomis laikomos futbolas, regbis, kriketas ir boksas.

Pietų Afrikos Respublikoje vyko 1995 m. pasaulio regbio čempionatas, kurį pati PAR rinktinė ir laimėjo. Taip pat laimėjo ir 2007 m. vykusį pasaulio regbio čempionatą. Taip pat šalyje vyko 2003 m. kriketo pasaulio turnyras, 2010 m. vyko XIX pasaulio futbolo čempionatas.

PAR atstovaujantis Garis Plėjeris neretai vadinamas geriausiu golfo žaidėju istorijoje, laimėjęs Grand Slam turnyrą.

Dabartinės problemos[taisyti | redaguoti kodą]

AIDS (įgytojo imunodeficito sindromo) plitimas yra labai didelė šalies problema. 2005 m. tarp nėščiųjų moterų, ŽIV užsikrėtusiųjų viršijo 30 %.[15] AIDS, ligos, kurią sukelia krauju plintantis ŽIV virusas, problema ilgą laiką prezidento ir sveikatos ministro buvo atmetinėjama, atkakliai tvirtinant, kad daug žmonių miršta iš bado, o ne nuo ŽIV.[16] 2007 m. vyriausybė susirūpino AIDS plitimu šalyje.[17]

Dar viena didelė šalies problema – didelis nusikalstamumas. Pagal 1998–2000 m. JTO apžvalgą, Pietų Afrikos Respublika buvo antra pagal užpuolimų ir nužudymų skaičių (vienam žmogui) ir pirma pagal išprievartavimų skaičių vienam žmogui.[18]

PAR taip pat vyksta „protų nutekėjimas“, t. y. gabūs šalies piliečiai mieliau emigruoja į turtingesnes šalis.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Mid-year population estimates, South Africa: 2010." pp. pp. 3 Statistics South Africa: 2010 -07-20. Nuoroda tikrinta 2011-04-30.
  2. "Census 2001 at a glance." Statistics South Africa. Nuoroda tikrinta 2008-07-07.
  3. "South Africa Fast Facts." SouthAfrica.info: April 2007. Nuoroda tikrinta 2008-06-14.
  4. Statistics South Africa. „Mid-year population estimates“ (.html) (2009). Pasiektas 2009-01-09. 
  5. "Trumpa Pietų Afrikos istorija." SouthAfrica.info. Nuoroda tikrinta 2008-06-14.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 (Angliškai) CIA pasaulio faktų knyga: PAR
  7. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 510 psl.
  8. http://www.sanparks.org/about/default.php
  9. "EuroWEATHER - Climate averages: Cape Town, South Africa (English)." Nuoroda tikrinta 2010-02-15.
  10. Geografijos enciklopedija. Aktėja. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 9955-529-997“.
  11. SOuth Africa Indicator Report 2008
  12. "Midyear population estimates, South Africa." Statistics South Africa: 2006. Nuoroda tikrinta 2007-11-28.
  13. "Pietų Afrikos lietuvių bendruomenė." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 16 d..
  14. Constitution of South Africa, Chapter 1, Section 6
  15. "ŽIV & AIDS Pietų Afrikoje." Avert. Nuoroda tikrinta 2006-10-08.
  16. ""Sack SA Health Minister" – world's AIDS experts." afrol News. Nuoroda tikrinta 2006-10-08.
  17. info.gov.za
  18. NationMaster: South African Crime Statistics

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Pietų Afrikos Respublika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Pietų Afrikos Respublika
Wikivoyage-Logo-v3-icon.svg Pietų Afrikos Respublika – kelionių gidai, susiję su straipsniu

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Laikas ir orai:


Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.