Belgai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Belgai (lot. Belgae) – genčių grupė, gyvenusi Galijos šiaurėje tarp Senos ir Reino upių, bei Britų salų pakrantėse. Belgų kilmė nėra žinoma; manoma, kad tai buvo keltų gentys su germanų kimbrų priemaiša.

57 m. pr. m. e. belgus užkariavo Julijaus Cezario vedini romėnai ir prijungė prie imperijos (sudaryta Belgijos Galijos provincija). Surengė kelis nesėkmingus sukilimus prieš romėnus. III a. belgai priėmė krikščionybę. III–V a. belgai buvo išnaikinti bei asimiliuoti romėnų ir germanų genčių (frankų, fryzų, saksų). 486 m. belgų žemės tapo Frankų valstybės dalimi[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Belgai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003