Nacionalinė kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Nacionalinė kalba yra kalba ar jos dialektas, vartojamas tam tikrų žmonių grupių, valstybių ar teritorijų. Šio termino vartojimas yra ginčytinas. Pavyzdžiui, nacionalinė kalba gali būti pristatoma kaip valstybės ar tautos nacionalinio identiteto dalis. Nacionalinė kalba taip pat gali būti suprantama, kaip plačiausiai vartojama kalba tam tikroje valstybėje ar teritorijoje, bet nebūtinai oficiali kalba.

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liuksemburgas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liuksemburge nuo 1984 m. liuksemburgiečių kalba yra apibrėžta kaip nacionalinė kalba, tuo tarpu prancūzų ir vokiečių kalbos yra „administracinės“ kalbos[1].

Namibija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Namibijoje, šalia oficialios anglų kalbos, egzistuoja ir taip vadinamos „nacionalinės kalbos“ (angl. National Languages), kurios turi kai kurias regioninių kalbų teises. Tos kalbos yra vokiečių, afrikanų, namų, ovambų, hererų, kwangali ir lozi kalbos[2].

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Le Gouvernement du Grand-Duché de Luxembourg. Service information et presse: Das Großherzogtum Luxemburg auf einen Blick. Luxemburg: April 2010, S. 21 PDF
  2. National Language Centre, Universität von Namibia Archyvuota kopija 2011-07-17 iš Wayback Machine projekto.