Trisdešimtmetis karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Europos žemėlapis po Trisdešimtmečio karo 1648 m.

Trisdešimtmetis karas vyko 16181648 m. ir buvo tiek religinis karas, tiek klasikinis valstybių konfliktas dėl hegemonijos ir jėgų pusiausvyros tarp Europos didžiųjų valstybių. Kare pasireiškė tiek prieštaravimai tarp Vokietijos Katalikų Lygos ir Protestantų Sąjungos, tiek Europos lygmenyje buvę Habsburgų ir Prancūzijos prieštaravimai. Austrijos ir Ispanijos Habsburgų dinastiniai interesai susidūrė su Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos ir Švedijos interesais.

Kariniai žygiai ir mūšiai vyko daugiausia Šventosios Romos imperijos teritorijoje. Karas bei jo sukeltas badas ir ligos ištuštino ištisas imperijos sritis. Pietų Vokietijoje po karo liko tik trečdalis gyventojų. Buvo visiškai sunaikinti visi ekonominiai ir socialiniai santykiai. Vokietijai prireikė daugiau nei šimtmečio, kad atsigautų nuo šio karo pasekmių. Karas baigėsi 1648 m. sudarius Vestfalijos taiką.

Karo priešistorė ir priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Konfesiniai konfliktai[taisyti | redaguoti kodą]

Po pirmojo Reformacijos etapo, konfesiškai Vokietija suskilo ir katalikų bei protestantų valdovai iš pradžių bandė surasti visus tenkinančią imperijos valdymo tvarką bei pusiausvyrą tarp konfesijų. Augsburgo religinė taika 1555 m. rugsėjo 25 galiausiai nustatė formulę cuius regio, eius religio (kas valdo, tas sprendžia ir dėl pavaldinių konfesinės priklausomybės). Nuo to laiko katalikų ir liuteronų bažnyčios buvo pripažįstamos kaip lygiateisės, tačiau nepripažinta Reformatų bažnyčia.

XVI a. pabaigoje toliau plintant Reformacijai bei tuo pačiu metu stiprėjant katolicizmui ir kontrreformacijai noras ieškoti kompromisų mažėjo. Naujoji kunigaikščių karta –  tiek iš katalikų, tiek iš evangelikų pusės – stengėsi jėga sustiprinti savo pozicijas priešingos pusės sąskaita ir atgauti prarastas pozicijas. Prie to prisidėjo kalvinistų siekis įgauti lygias konfesines teises imperijoje. Situaciją Vokietijoje paaštrino XVII a. pradžioje prasidėjusi ekonominė krizė bei dinastiniai konfliktai, kurie didžiaja dalimi kilo dėl konfesinių prieštaravimų.

Reformacijos metu didžiausios paramos Liuteris susilaukė Saksonijoje ir kitose šiaurės Vokietijos kunigaikštystėse, kurių valdovai norėjo sustiprinti savo nepriklausomybę nuo imperijos ir praplėsti savo valdas bažnytinių žemių sąskaita. Netrukus protestantizmas pradėjo plisti ir pietų Vokietijoje, netgi griežtai katalikybę palaikiusių Habsburgų ir Vitelsbachų žemėse. Čekijoje ir Vengrijoje diduomenės priimtas protestantizmas sumišo su sepratistinėmis nuotaikomis ir ėmė kelti grėsmę Habsburgų valdžiai šiose žemėse. Kalvinizmo ir liuteronybės plitimas sužlugdė dvi svarbiausias imperijos institucijas – aukščiausiąjį imperijos teismą (Reichskammergericht) ir imperijos parlamentą (Reichstag). Imperatoriaus valdžia silpo, nes pasenusi imperijos konstitucija draudė nuolatinius mokesčius bei nuolatinę armiją.

Dinastiniai konfliktai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo XVI a. pradžios Prancūzija stengėsi išsivaduoti iš Habsburgų valdų – Ispanijos, Nyderlandų ir Burgundijos – apsupties. Habsburgų-Prancūzijos konfliktas dėl dominuojančios padėties iki XVIII a. lėmė visus kitus konfliktus Europoje, įskaitant ir Trisdešimties metų karą. Abi pusės ieškojo sau sąjungininkų nepriklausomai nuo jų konfesinės priklausomybės.

Karo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Šventosios Romos imperijos imperatorius Ferdinandas II

Trisdešimtmetis karas skirstomas į keturis periodus, pavadintus pagal pagrindinę valstybę, jų metu kovojusią protestantų pusėje:

Trisdešimtmetis karas kilo 1618 m., kai Čekijos protestantai, bijodami savo religinės laisvės suvaržymo išsirinko karaliumi Palatinato elektorių Fridrichą V. Ferdinandas II numalšino čekų sukilimą ir susidorojo su Habsburgams priešišku nobilitetu. Į karą įsitraukė protestantiškosios Vokietijos kunigaikštystės – Saksonija, Brandenburgas, Hesenas, taip pat Danija. Juos rėmė Olandija, Anglija ir Rišeljė Prancūzija. Priešininkų susigrupavimas religiniu principu nereiškė, kad tai buvo religinis karas. Svarbiausi buvo protestantų siekiai praplėsti savo valdas katalikiškų vyskupysčių sąskaita, o iš kitos pusės Habsburgų siekis primesti savo kontrolę visai Vokietijai bei apginti savo valdas nuo protestantizmo plitimo. Iš pradžių karas Habsburgams buvo sėkmingas, tačiau įsitraukus Švedijai ir Prancūzijai karo pobūdis pasikeitė. Ferdinandas II-asis mirė 1637 m. Karą užbaigė Vestfalijos taika, kuri stipriai susilpnino Habsburgų kaip imperatorių reikšmę. Imperijoje faktiškai buvo įteisintas Vokietijos valstybių suverenumas, dalis žemių atiteko užsienio valstybėms (Švedijai, Prancūzijai), dalis išėjo iš imperijos (Nyderlandai, Šveicarija). Protestantiškosios kunigaikštystės sustiprino savo padėtį prisijungdamos turtingas vyskupystes. Ypač savo valdas išplėtė Saksonija, kuri prisijungė Lužicą, ir Brandenburgas-Prūsija, kuriai atiteko Mindeno, Halberštato ir Magdeburgo vyskupystės bei Rytų Pomeranija. Nepaisant susilpnėjusios padėties Vokietijoje Habsburgai išliko viena iš didžiausių Europos galių, nes Vokietijoje per vėlesnius 200 metų neatsirado jokios kitos galios, pretenduojančios į hegemoniją.

Vestfalijos taika[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzų generolas Liudvikas II Burbonas (Didysis Kondė) nugalėjo ispanus Rokrua mūšyje 1643 m. Tada prasidėjo derybos, kuriose dalyvavo Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas III, Prancūzijos, Ispanijos, Olandijos, Portugalijos, Šveicarijos, Švedijos ir popiežiaus atstovai. Miunsteryje 1648 m. buvo pasirašyta Vestfalijos taika.

Nuostoliai ir ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Karo nuniokojimai ilgai buvo istorikų diskusijų objektas. Dabar atsargiai žiūrima į teiginį, kad žuvo iki 30 procentų Vokietijos gyventojų. Tikriausiai žuvo 15-20 procentų, skaičiuojant karo, bado ir ligų aukas. Daug tų mirčių ir turto praradimą sukėlė samdytų kareivių, kurių vadai buvo turtingi, o paprasti kareiviai skurdžiai, žiaurumas ir godumas. Karas sukėlė didelius gyventojų ir ekonomikos sutrikdymus centrinėje Europoje, bet karas galėjo tik pabloginti anksčiau prasidėjusius pokyčius.

1618–1648 m. Vokietijoje ir aplinkinėse žemėse įvairios epidemijos kankino kovotojus ir civilius. Karo bruožai padėjo plisti ligoms: dalinių judėjimas, karių atvykimas iš kitų šalių, fronto poslinkiai. Be to pabėgėlių perteklius miestuose sukeldavo badą ir ligas. Informacija apie epidemijas vietinėse kronikose ir mokesčių įrašuose nepilna ir gali būti perdėta. Kronikos parodė, kad epidemijos siautėjo ne išimtinai karo metu, bet keliuose Vokietijos regionuose buvo keletą dešimtmečių prieš 1618 m.


Commons-logo.svg Vikiteka: Trisdešimtmetis karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka