Literatūrinė kalba
Literatūrinė kalba – pavyzdinė, sunorminta, standartinė nacijos ar tautos kalba. Literatūrinė kalba turi 2 formas: rašomąją ir šnekamąją.
Nacionaline tapusi ir šnekamąją formą įgijusi literatūrinė kalba neretai vadinama terminu bendrinė kalba. Dalis kalbininkų terminą bendrinė kalba visais atvejais vartoja vietoje termino literatūrinė kalba.
[taisyti] Lietuvių literatūrinės kalbos periodizacija
Prof. J. Palionis[1][2][3] lietuvių literatūrinę kalbą periodizuoja taip:
- I. Lietuvių literatūrinė kalba ikinacionaliniu periodu (XVI-XVIII a.):
- Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a.;
- Lietuvių literatūrinė kalba XVIII a.
- II. Lietuvių literatūrinė kalba nacionaliniu periodu:
- Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje (iki 1883 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pab. – XX a. pr. (1883 – 1919 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba Lietuvos Respublikos metais (1919-1940 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba tarybinės santvarkos sąlygomis (nuo 1940 m.).
Kiekvieno laikotarpio literatūrinė kalba turi savitų stiliaus, rašybos, leksikos, morfologijos, fonetikos ir kitų ypatybių.
[taisyti] Šaltiniai
[taisyti] Susiję terminai
Literatūros manifestas - idėjinių ir estetinių principų deklaracija, skelbiama besiformuojančios naujos srovės, judėjimo ar grupės vardu.
Literatūrinė įtaka - vieno rašytojo pažiūrų ir meninio vaizdavimo poveikis kito kūrybai.
Literatūros kritika - gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas.
Literatūros istorija - literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje.
Literatūros sociologija - tarpinė socialinių ir humanitarinių mokslų disciplina, tyrinėjanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį.
