Olandų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Olandų kalba
Nederlands
Kalbama: Nyderlanduose, Belgijoje, Suriname, Aruboje, Kiurasao, Sint Martene, BES salose, PAR, Indonezijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje
Kalbančiųjų skaičius: 22 mln. (2005)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 37-48 (priklauso nuo skaičiavimo metodo)
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indoeuropiečių
 germanų
  vakarų germanų

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Arubos vėliava Aruba
Belgijos vėliava Belgija
Nyderlandų vėliava Nyderlandai
Kiurasao vėliava Kiurasao
Sint Marteno vėliava Sint Martenas
Surinamo vėliava Surinamas
Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga
Beniliuksas
Pietų Amerikos Tautų Sąjunga
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: nl
ISO 639-2: dut (B), nld (T)
ISO 639-3: nld

Olandų kalba arba Nyderlandų kalba yra vakarų germanų kalba, kuria kalba apie 22 milijonai žmonių, daugiausia Nyderlanduose ir Belgijoje. Flandrijoje (šiaurinė Belgijos dalis) olandų kalbos rytų, vakarų, Brabanto ir Limburgo tarmės dažnai vadinamos atskira flamandų kalba.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Olandų kalbos istorija yra ilga. Apie 450-500 m. iš Vakarų germanų dialektų atsirado Senoji frankų kalba. Ši kalba, kaip ir kitos vakarų germanų kalbos į šiaurę nuo centrinių ir pietinių dabartinės Vokietijos ir Austrijos regionų, nebuvo paveiktos Antrojo germanų priebalsių pasikeitimo. Tokiu principu atsirado ir vokiečių žemaičių, fryzų kalbos, pasikeitimo neturėjo ir senoji anglų kalba.

Senoji olandų kalba susiformavo ~500 m. ir buvo vartojama bent iki ~1150 m. Ji buvo labai glaudžiai susijusi su senąja saksų kalba ir daugeliu kitų vakarų germanų kalbų, pvz.: limburgiečių, frankonų.

Apie 1150 m. atsirado vidurinioji olandų kalba. Nuo senosios olandų kalbos ji skyrėsi kiek pakitusia žodžių tvarka sakinyje (tapo griežtesnė) ir rašyba.

Apie 1500 m. baigė formuotis dabartinė olandų kalba. Tiesa, rašybos standartizacija tęsėsi dar keletą amžių. Pamažu pradėjo nykti giminių ir linksnių vartojimas kasdienėje kalboje, tačiau oficialiai šie pakitimai įtvirinti tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.

Geografinis paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Olandų kalba yra valstybinė Nyderlandų, Belgijos (kartu su prancūzų ir vokiečių kalbomis), Surinamo, Arubos (su papiamento) ir Sint Marteno kalba. Taip pat ji yra viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos Valstybių Sąjungos kalbų, taip pat vartojama Karibų sandraugoje (neoficialiai).

Olandų kalbos paplitimas pasaulyje


Europa[taisyti | redaguoti kodą]

Nyderlandai[taisyti | redaguoti kodą]

Nyderlandų Karalystėje olandų kalba yra valstybinė. 96% gyventojų ji yra ir gimtoji kalba. Fryzų kalba vartojama vietiniu lygiu Fryzijoje ir Groningene, tačiau dauguma fryzų puikiai supranta ir kalba olandiškai. Visoje šalyje yra daug dialektų, tačiau žiniasklaidoje, valdžios ir švietimo įstaigose privalu vartoti standartizuotą kalbos formą. Antros kartos imigrantams, kurių didžiąją dalį sudaro atvykėlių iš Indonezijos, Turkijos, Šiaurės Afrikos, Surinamo, Karibų ir Rytų Europos palikuonys, olandų kalba dažniausiai būna gimtoji, nors dalis jų moka ir savo tėvų kalbas.

Belgija[taisyti | redaguoti kodą]

Belgijos Karalystėje yra trys valstybinės kalbos: olandų, prancūzų ir vokiečių. Dauguma belgų (~55 %, ypač šiaurėje, kalba olandiškai (flamandų dialektais). Flandrijoje olandiškai kalba apie 97% gyventojų. Nors federaliniu lygiu olandų kalba yra valstybinė, Valonijoje (prancūziškai kalbančiame regione) ji vartojama retai ir oficialų statusą turi tik Flandrijoje ir Briuselio regione (su prancūzų kalba). Flamandų dialektai skiriasi nuo standartinės olandų kalbos, tačiau valdžios ir švietimo įstaigose vartojama standartinė olandų kalba, kuri nuo analogiško varianto, vartojamo Nyderlanduose šiek tiek skiriasi tarimu.

Briuselis[taisyti | redaguoti kodą]

2006 m. Briuselio teritorijoje vartotos kalbos)[1]

██ Tik prancūzų

██ Prancūzų ir olandų

██ Prancūzų ir kita (išskyrus olandų)

██ Tik olandų

██ Nei prancūzų, nei olandų


1830 m. Belgijai atsiskyrus nuo Nyderlandų, Briuselis buvo paskelbtas naujos Belgijos valstybės sostine ir nuo tada pradėtas smarkiai prancūzinti, siekiant panaikinti ryšius su su praeitimi. Iki 1830-ųjų revoliucijos, Briuselis buvo iš esmės olandiškai kalbantis miestas, o prancūzakalbiai gyventojai sudarė mažumą.

Prancūzų kalbai vis labiau populiarėjant, nemažai olandiškai kalbančių Briuselio gyventojų patys stengėsi kalbėti ir išmokyti savo vaikus prancūziškai. XIX a. prancūzų kalba sieta su išsilavinimu, aukšta socialine padėtimi ir kultūringumu, tuo tarpu flamandiškai daugiausia kalbėta provincijoje, tuo metu ekonomiškai labiau atsilikusioje Flandrijoje, todėl olandų kalba laikyta prasčiau išsilavinusių, žemesniųjų sluoksnių atstovų kalba. Šie faktoriai lėmė išaugusį prancūzų k. vartojimą visoje šalyje, o ypač sostinėje. XX a. pirmajame dešimtmetyje jau absoliuti dauguma Briuselio gyventojų mokėjo tik prancūzų kalbą. Tik XX a. viduryje atsirasdavo vis daugiau dvikalbių gyventojų - dėl migracijos iš Flandrijos ir sustiprėjusio flamandų nacionalizmo. Septintajame dešimtmetyje nustatyta ribinė "kalbų siena" tarp Flandrijos ir Valonijos. Briuselis dėl savo geografinės padėties atsidūrė olandiškai kalbančioje Flandrijoje, tačiau išliko frankofonišku miestu. Šiuo metu Briuselio regione olandų ir prancūzų kalbos abi yra oficialios, nors olandų kalba gimtoji tik 16% gyventojų, dar 13% teigia turintys gerus olandų k. įgūdžius.

Prancūzija[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzijos Šiaurės Rytuose maždaug 20 000 žmonių moka kalbėti vietiniu Vakarų flamandų dialekto variantu, nors vienintelė oficiali kalba Prancūzijoje yra prancūzų.

Azija[taisyti | redaguoti kodą]

Nyderlandų kolonijinė imperija

Nors Nyderlandai valdė Indoneziją 350 m. ir dalis žmonių supranta ir moka kalbėti olandiškai, olandų kalba šioje šalyje neturi jokio oficialaus statuso, nors gali būti mokoma kaip užsienio kalba mokyklose ir specialybės kalba teisės ir istorijos studentams.

Skirtingai nei kitos kolonijinės Europos valstybės, Nyderlandai nesistengė įdiegti savo kalbos vietinių gyventojų tarpe. Vis dėlto, XIX a. pabaigoje susiformavęs vietinis elitas galėjo pakankamai gerai kalbėti ir suprasti olandiškai, nes dirbo valstybinėse įstaigose ir plėtė verslo ryšius. Nepaisant to, olandų kalbos mokymas niekada netapo privalomas, siekiant išvengti neramumų kolonijoje. Priešingai, skatintas vietinių kalbų, pvz., malajų, mokymasis. Todėl 1940 m. olandų kalbą mokėjo tik ~2% indoneziečių. Tik 1928 m., kai nacionalinio judėjimo veikėjai pasitelkė malajų kalbą kaip priemonę priešintis kolonizatorių įtakai, olandų kalba įtraukta į mokymo programas, tačiau dėl 1942 m. Japonijos invazijos į Indoneziją ir 1949 m. paskelbtos nepriklausomybės šis sprendimas nepaliko ryškesnių rezultatų ir olandų kalba tebevartojama retai.

Po nepriklausomybės paskelbimo, valstybine kalba Indonezijoje vietoj olandų paskelbta malajų kalba, tačiau indoneziečių kalboje liko daug olandiškos kilmės skolinių, tokių kaip kantor (iš olandiškojo kantoor), bis (iš bus). Manoma, kad ~20 % indonezietiškų žodžių yra olandiškos kilmės.

Be to, iš olandų kalbos paveldėta ir žodžių daryba (pavyzdžiui, rumah sahit reiškia tą patį, ką ir ziekenhuis - ligonių namai arba tiesiog ligoninė). Dėl to indonezietiškasis malajų kalbos variantas skiriasi nuo kitų šios kalbos variantų.

Šri Lankoje (Ceilone) ir Pietų Indijoje, kurias taip pat valdė Nyderlandai, olandų kalba praktiškai nevartojama.

Okeanija[taisyti | redaguoti kodą]

Po Indonezijos nepriklausomybės paskelbimo, vakarinė Naujojos Gvinėjos dalis liko Nyderlandams iki 1963 m., kai ją užėmė Indonezija. Dauguma papuasų olandų kalbos nemoka.

Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje yra olandų ir flamandų imigrantų bendruomenių. Pagal 2006 m. Australijos gyventojų surašymo duomenis, olandiškai namuose kalbėjo 36 179 žmonės, o pagal tų pačių metų Naujosios Zelandijos gyventojų surašymo duomenis, šioje šalyje olandiškai susikalbėti mokėjo 16 347 žmonės.

Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

Nyderlandų turėtose Vest Indijos ir Pietų Amerikos kolonijose olandų kalba įsitvirtino stipriau negu Azijoje, nes čia vyko intensyvesnė ekonominė veikla ir į šias kolonijas kėlėsi daugiau olandų kolonistų.

Surinamas[taisyti | redaguoti kodą]

Suriname (buvusioje Olandijos Gvinėjoje), kur nuo XIX a. olandai vykdė plačią asimiliacinę politiką, olandų kalba yra vienintelė valstybinė ir gimtoji ~60% gyventojų. Dar 24% ją moka kaip antrąją kalbą. 1975 m. Surinamas atsiskyrė nuo Nyderlandų, o 2004 m. tapo pilnateisiu Olandų kalbos sąjungos nariu. Suriname vartojama olandų kalba turi tarimo ir leksinių skirtumų nuo vartojamos Olandijoje ir Belgijoje.

Karibai[taisyti | redaguoti kodą]

Karibų jūros salos Aruba, Kiurasao ir Sint Martenas yra Nyderlandų Karalystės narės. Jose olandų kalba yra oficialioji, tačiau ja kalba tik apie 8 % gyventojų. Dauguma jų vartoja nuo portugalų kalbos kilusią papiamento kalbą, taip pat ir anglų kalbą.

Šiaurės Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

Naujojo Džersio valstijoje (JAV) anksčiau vartota imigrantų olandų kalba dabar jau beveik išnykusi. Olandų kalbos pagrindu atsiradę kreolų kalbos vartojamos Albanyje, Niujorke, JAV Mergelių salose taip pat Gajanoje. JAV 2006 m. olandų kalbą namuose vartojo 150 396 gyventojai, Kanadoje - 160 000 (0,6% bendro gyventojų skaičiaus).

Afrika[taisyti | redaguoti kodą]

XVII a. olandai įkūrė Kapo koloniją Pietų Afrikoje. Dėl atstumo nuo metropolijos, kitų kalbų (anglų, vokiečių, portugalų, vietinių Afrikos kalbų) įtakos, olandų kalba, vartojama Pietų Afrikoje supaprastėjo, įgavo savotiškų bruožų ir iš jos atsirado afrikansas. Dabar apie 10 mililjonų gyventojų Pietų Afrikos Respublikoje afrikansas yra gimtoji kalba, dar apie 22 milijonai gali susikalbėti olandiškai.

Buvusioje Belgų Kongo kolonijoje olandų kalba pėdsakų nepaliko.

Fonologija[taisyti | redaguoti kodą]

Balsiai[taisyti | redaguoti kodą]

Olandų kalboje yra 13 balsių ir 4 dvibalsiai. Balsių /eː/, /øː/, /oː/ primena dvibalsius.

Balsių tarimas pagal IPA klasifikaciją
Dutch-monophthongs.png
 
Dvibalsių tarimas pagal IPA klasifikaciją
Dutch-diphthongs.png
Olandų kalbos balsiai ir pavyzdžiai
Simbolis Pavyzdys
IPA IPA Žodis Lietuviška reikšmė
ɪ kɪp kip 'viščiukas'
i bit biet 'burokėlis'
ʏ ɦʏt hut 'trobelė'
y fyt fuut 'kragas'
ɛ bɛt bed 'lova'
beːt beet 'kąsti'
ə de '(žymimasis vyr. ir mot. giminės artikelis'
øː nøːs neus 'nosis'
ɑ bɑt bad 'vonia'
zaːt zaad 'sėkla'
ɔ bɔt bot 'kaulas'
boːt boot 'valtis'
u ɦut hoed 'skrybėlė'
ɛi ɛi, ʋɛin ei, wijn 'kiaušinis', 'vynas'
œy œy ui 'svogūnas'
ʌu zʌut, fʌun zout, faun 'druska', 'fauna'

Priebalsiai[taisyti | redaguoti kodą]

Olandų kalboje daug žodžių prasideda trimis priebalsiais, pvz., straat (gatvė). Aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai irgi paprastai baigiasi trimis priebalsiais: ergst (blogiausias), interessanst (įdomiausias), sterkst (stipriausias).

Kaip ir dauguma kitų germanų kalbų, olandų kalba nebuvo paveikta antrojo germanų priebalsių pasikeitimo, todėl jos priebalsių samplakos liko ganėtinai sudėtingos ištarti užsieniečiams. Bene geriausiai žinomas olandų kalbos bruožas yra veliariniai (gomuriniai) priebalsiai g (tariamas kaip ch, tik stipriau, leidžiant orui suvirpinti liežuvėlį) ir ch (tariamas panašiai, kaip lietuviškas ch, tik stipriau).

  Abilūpis (Bilabialinis) Lūpinis-dantinis (Labiodentalinis) Alveolinis Postalveolinis Palatalinis - gomurinis Veliarinis - gomunirinis Uvuliarinis - liežuvėlinis Glotinis
Nosinis m n ŋ
Sprogstamasis duslusis p t k (ʔ)
skardusis b d ɡ
Pučiamasis duslusis f s ʃ ç x ~ χ
skardusis v z ʒ ʝ ɣ ʁ ɦ
Vibruojamasis r
Aproksimantinis β ~ ʋ l j

Reikia pažymėti, kad:

  • g Olandijoje tariama kaip [x], o Belgijoje kaip [ç];
  • r galima tarti kaip paprastą alveolinį [r] (kaip lietuvių kalboje), [ʀ] (kaip prancūzų ar vokiečių kalbose) ar netgi kaip [ɹ] - panašiai kaip anglų kalboje.

Toliau pateikiami priebalsių tarimo pavyzdžiai.


Olandų kalbos priebalsių tarimas su pavyzdžiais
Simbolis Pavyzdys
IPA IPA Žodis Lietuviška reikšmė
p pɛn pen 'parkeris'
b bit biet 'burokėlis'
t tɑk tak 'šaka'
d dɑk dak 'stogas'
k kɑt kat 'katė'
ɡ ɡoːl goal 'įvartis'
m mɛns mens 'žmogus' arba 'žmonija'
n nɛk nek 'kaklas'
ŋ ɛŋ eng 'baisus'
f fits fiets 'dviratis'
v oːvən oven 'orkaitė'
s sɔk sok 'kojinė'
z zeːp zeep 'muilas'
ʃ ʃaːɫ sjaal 'šalikas'
ʒ ʒyːri jury 'žiuri'
x (Šiaurėje) ɑxt acht 'aštuoni'
ç (Pietuose) ɑçt acht 'aštuoni'
ɣ (Šiaurėje) ɣaːn gaan 'eiti'
ʝ (Pietuose) ʝaːn gaan 'eiti'
r rɑt rat 'žiurkė'
ɦ ɦut hoed 'skrybėlė'
ʋ ʋɑŋ wang 'skruostas'
j jɑs jas 'striukė'
l lɑnt land 'šalis'
ɫ ɦeːɫ heel 'visas'
ʔ bəʔaːmən beamen 'patvirtinti'

Gramatika[taisyti | redaguoti kodą]

Olandų kalba turi daug leksinių ir sintaksės panašumų su visomis germanų kalbomis, tačiau artimiausios jai Vakarų germanų kalbos (vokiečių, anglų, fryzų), kurių grupei ji taip pat priklauso. Artimiausia iš šių kalbų olandų kalbai yra vokiečių: panaši jų sakinio struktūra, daugelis žodžių suprantami ir nesimokiusiems kurios nors iš šių kalbų (dažniausiai pateikti rašytine forma). Vis dėlto, olandų kalbos gramatika yra žymiai paprastesnė už vokiečių, nes:

  • joje praktiškai nebeliko linksniavimo;
  • yra tik dvi giminės - bendrinė ir niekatroji.

Giminės ir linksniai[taisyti | redaguoti kodą]

Olandų kalboje yra dvi giminės: bendroji (anksčiau buvusių vyr. ir mot. giminių samplaka su artikeliu de (než. een)) ir niekatroji (žym. artikelis het, než. een). Visi daiktavardžiai, nepriklausomai nuo giminės daugiskaitoje įgauna artikelį de. Jeigu sudroma demintuvynė daiktavardžio forma, nepriklausomai nuo giminės jis įgauna artikelį het.

Seniau daiktavardžiai būdavo linksniuojami tokiu pat principu, kaip ir vokiečių kalboje, dabar artikelis nesikeičia bet kuriame linksnyje.

Jeigu būdvardis eina sakinio dalimi, jis įgauna galūnę priklausomai nuo daiktavardžio giminės. Pavyzdžiui, norėdami pasakyti gražus šuo, sakome de mooie hond (su žymimuoju artikeliu) arba een mooie hond (su nežymimuoju artikeliu). Ši taisyklė galioja visiems bendrosios giminės daiktavardžiams. Niekatrosios giminės daiktavardžius apibrėžiantys būdvardžiai, jeigu daiktvardis vartojamas su žymimuoju artikeliu (het), taip pat įgauna galūnę -e, tačiau jeigu niekatrosios giminės artikelis nežymimasis (een), galūnės būdvardis neįgauna: het mooie huis - gražus namas, bet een mooi huis.

Jeigu būdvardis eina po veiksmažodžio, jis neįgauna jokios galūnės: de huizen zijn mooi - namai yra gražūs.

Veiksmažodis[taisyti | redaguoti kodą]

Veiksmažodžio laikų sistema primena anglų kalbą, nors kasdienėje kalboje dominuoja tik trys laikai: esamasis (onvoltooid tegenwoordige tijd, O.T.T), būtasis sudurtinis (voltooid tegenwoorde tijd, V.T.T) ir būsimasis (Onvoltooid Toekomende Tijd, O.Tk.T).

Rašytinėje kalboje paprastai vartojama dar daug kitų laikų:

  • Paprastasis būtasis (onvoltooid verleden tijd, O.V.T.)
  • Paprastasis ateities praeityje (onvoltooid verleden toekomende tijd, O.V.Tk.T.)
  • Būtasis praeities sudurtinis (voltooid verleden tijd, V.V.T)
  • Būsimasis sudurtinis laikas (voltooid toekomende tijd, V.Tk.T)
  • Ateities praeityje sudurtinis laikas (voltooid verleden toekomende tijd, V.V.Tk.T.)

Lentelėje pateiktas veiksmažodžio speelen (žaisti) asmenavimas visuose laikuose. Šis veiksmažodis yra silpnosios linksniuotės.

Asmenavimas tiesioginiame sakinyje
ik (aš) jij (tu) hij (jis) wij (mes) jullie (jūs) zij (jie/jos)
Esamasis laikas ik speel jij speelt hij speelt wij spelen jullie spelen zij spelen
Būtasis paprastasis laikas Priklauso nuo asmenavimo modelio
Būsimasis laikas ik zal spelen jij zult spelen hij zal spelen wij zullen spelen jullie zullen spelen zij zullen spelen
Paprastasis ateities praeityje laikas ik zou spelen jij zou spelen hij zou spelen wij zouden spelen jullie zouden spelen zij zouden spelen
Būtasis sudurtinis laikas ik heb gespeeld jij hebt gespeeld hij heeft gespeeld wij hebben gespeeld jullie hebben gespeeld zij hebben gespeeld
Būtasis praeities sudurtinis ik had gespeeld jij had gespeeld hij had gespeeld wij hadden gespeeld jullie hadden gespeeld zij hadden gespeeld
Būsimasis sudurtinis laikas ik zal gespeeld hebben jij zult gespeeld hebben hij zal gespeeld hebben wij zullen gespeeld hebben jullie zullen gespeeld hebben zij zullen gespeeld hebben
Ateities praeityje sudurtinis laikas ik zou gespeeld hebben jij zou gespeeld hebben hij zou gespeeld hebben wij zouden gespeeld hebben jullie zouden gespeeld hebben zij zouden gespeeld hebben

Vienaskaitos antrasis asmuo jij Belgijoje gali virsti gij. Gij - archaijiška forma. Priklausomai nuo situacijos, stiproji įvardžio forma gali virsti silpnąja, t. y., jij virsta je (gij-ge), ypač tada, kai nesiekiama pabrėžti, apie ką kalbamasi ar į ką kreipiamasi. Analogiškas virsmas būdingas visiems asmenims, išskyrus vienaskaitos pirmąjį ir daugiskaitos antrąjį: jij/je, hij/he, zij/ze, wij/we, zij/ze. Mandagioji forma tiek antrajam vienaskaitos, tiek antrajam daugiskaitos asmeniui, yra U.

Sudarant klausimus, veiksmažodis iškeliamas į priekį. Pavyzdžiui, norėdami paklausti "Ar jis kalba olandiškai?", sakysime "Spreekt he Nederlands?". Jeigu į asmenį kreipiamasi tiesiogiai, reikia prisiminti, kad antrasis vienaskaitos asmuo intergotavynėje formoje netenka galūnės (bet tik tuo atveju, jeigu nevartojama mandagumo forma): "Spreek je Nederlands?", bet "Spreekt U Nederlands?".

Veiksmažodis tiesioginiame sakinyje paprastai būna keliamas į antrą vietą po veiksnio: Ik ben in de keuken (Aš esu virtuvėje). Jeigu sakinys prasideda vietos aplinkybe, veiksmažodis eina iš karto po jos: "In de keuken eten we" (Virtuvėje mes valgome).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Šablonas:Nl icon”Taalgebruik in Brussel en de plaats van het Nederlands. Enkele recente bevindingen”, Rudi Janssens, Brussels Studies, Nummer 13, 7 January 2008 (see page 4).
Wikipedia
Vikipedija Olandų kalba