Pereiti prie turinio

Vokietija

Keisti nuorodas
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
„Vokietijos Federacinė Respublika“ nukreipia čia. Apie valstybę, gyvavusią 1949–1990 m., žiūrėkite Vakarų Vokietija.
Vokietijos Federacinė Respublika
vok. Bundesrepublik Deutschland
Vokietijos vėliava Vokietijos herbas
Vėliava Herbas
Himnas: „Vokiečių daina“

Vokietija žemėlapyje
Valstybinė kalba vokiečių[1][2]
Sostinė Berlynas
Didžiausias miestas Berlynas
Valstybės vadovai
 • Prezidentas
 • Kancleris
  
Frankas Valteris Šteinmajeris
Olafas Šolcas
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens 		 
357 022[3] km2 (63)
1,27 %[4]
Gyventojų
 • 2022
 • Tankis 		 
Didėjimas 83 695 430[5] (18)
232 žm./km2 (58)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui 		2022
Didėjimas 4 031,149[6] mlrd. $ (4)
Didėjimas 48 398[6] $ (18)
Valiuta Euras (€) (EUR)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas		 UTC+1 (CET)
UTC+2 (CEST)
Nepriklausomybė
Įkūrimas
Padalijimas
Suvienijimas
 Verdeno sutartis (843 m.)
1871 m. sausio 18 d.
1949 m. gegužės 23 d.
1990 m. spalio 3 d.
Interneto kodas .de
Šalies tel. kodas +49
Kirčiavimas Vokietijà[7]

Vokietija (vok. Deutschland, tariama Apie šį garsą [ˈdɔʏtʃlant] (plačiau)), oficialiai Vokietijos Federacinė Respublika (VFR, vok. Bundesrepublik Deutschland, BRD, tariama Apie šį garsą [ˈbʊndəsʁepuˌbliːk ˈdɔʏtʃlant] (plačiau)) – valstybė Vidurio Europoje. Šiaurėje ribojasi su Danija, rytuose – su Lenkija ir Čekija, pietuose – su Austrija bei Šveicarija, vakaruose – su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Nyderlandais. Šiaurės vakaruose Vokietija prieina prie Šiaurės jūros, šiaurės rytuose – prie Baltijos jūros. Vokietija susideda iš 16 federacinių vienetų (žemių). Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Berlynas. Vokietija – didžiausia pagal gyventojų skaičių Europos šalis (~83,15 mln. gyv.).

Antikos laikotarpiu šiaurinė dabartinės Vokietijos dalis buvo apgyvendinta įvairių germanų genčių. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu germanų gentys apgyvendino teritorijas ir pietinėje dabartinės Vokietijos dalyje. Nuo X a. vokiečių teritorijos sudarė centrinę Šventosios Romos imperijos dalį.[8] XVI a. šiaurinė Vokietija tapo protestantiškosios reformacijos centru.

1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Vokietijos imperija (joje dominavo Prūsijos karalystė). Po Pirmojo pasaulinio karo ir Vokietijos revoliucijos 1918–1919 m. imperiją pakeitė parlamentinė Veimaro respublika. 1933 m. naciams užėmus valdžią įkurtas Trečiasis Reichas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą ir 1945 m. buvo okupuotas Sąjungininkų. 1949 m. Vokietija buvo padalinta į Rytų Vokietiją ir Vakarų Vokietiją. Vėl suvienyta buvo 1990 m. spalio 3 d.[9]

Pagal BVP dydį Vokietija yra ketvirta pasaulyje ir yra laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje. Viena iš Europos Sąjungos steigėjų. Be to, JTO, EBPO, NATO, ESBO bei G7, kitų tarptautinių organizacijų narė ir svarbi paramos teikėja.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vokietijos istorija.
Nebros dangaus diskas, apie 1600 m. pr. m. e.

Senoji istorija ir ankstyvieji viduramžiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausia gyvenvietė dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo įkurta prieš 7000 m. Yra spėjama, kad nuolatiniai gyventojai atsirado prieš 5000 metų. Neolito metu susikūrė pirmosios gyvenvietės. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Iš šio laikotarpio išliko keletas svarbių kultūrinių radinių, tokių kaip Nebros dangaus diskas (vok. Himmelsscheibe von Nebra) rastas dabartiniame Saksonijoje-Anhalte.[10] Nuo 58 m. pr. m. e. iki maždaug 455 m. teritorijos kairiau Reino ir piečiau nuo Dunojaus priklausė Romos imperijai, taip pat maždaug nuo 80 iki 260 m. dalis Heseno (Wetterau) ir šiandieninis Badenas-Viurtembergas, į pietus nuo Limo. Pirmąją visos Germanijos istoriją parašė romėnų istorikas Tacitas, 98 m.

Po kruvinų prijungimų ir prievartinio saksų krikšto, Frankų imperija išsiplėtė iki Šiaurės jūros ir šiandieninės Austrijos. Frankų galios pavyzdžiu tapo Karolio Didžiojo karūnacija imperatoriumi Romoje. Bet jo imperijos vienybė truko neilgai. Ginčai tarp jo palikuonių privedė prie Verdeno sutarties (843 m.). Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre.

Šventosios Romos imperijos imperatoriaus herbas (Habsburgų), 1605 m.

Šventoji Romos Imperija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Šventoji Romos Imperija.

Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, kuri buvo sukurta 962 m. buvusiose Rytų Frankų karalystės žemėse. Nuo 1254 m. dokumentuose valstybė minima lotynišku pavadinimu Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Nors nuo XV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo 1485 m. oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jau XIV–XV a. Dar labiau jas pagilino XVI a. reformacija ir po to sekusi konfesionalizacija. Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno centro.

1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu, imperatoriui Pranciškui II atsisakius imperijos karūnos, imperija nustojo egzistuoti. Imperija tuo metu dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.

Nuo Reino konfederacijos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Reino konfederacija 1807 m.

Po Reino konfederacijos sudaromojo akto pasirašymo 1806 m. liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių. Konfederacijos protektoriumi paskelbtas Napoleonas Bonapartas. 1810 m. prie Prancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos palei Šiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuoti Anglijos kontinentinės blokados vykdymą. 1813 m. po Napoleono pralaimėjimo Leipcigo mūšyje konfederacija žlugo.

Vokiečių imperatoriškojo reicho paskelbimas Versalio rūmuose (idealizuotas Antono von Wernerio paveikslas)

Šiuolaikinės Vokietijos ištakos siekia XIX a. II pusę, kai Prūsijos politiko Oto fon Bismarko pastangomis 1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. Nuo pat susivienijimo 1871 metais Vokietijos imperija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių, bet Trilypė sąjunga, kuriai priklausė Vokietijos imperija, karą pralaimėjo prieš Antantę. Pralaimėjusi karą, pagal Versalio sutartį Vokietijos imperija buvo pripažinta atsakinga už karo sukėlimą, todėl turėjo mokėti reparacijas.

Periodas nuo 1919 m. iki 1933 m. Vokietijos istorijoje dažnai vadinamas Veimaro respublikos periodu. Respublikai buvo suteiktas šis pavadinimas pagal Veimaro miestą, kuriame po Vokietijos Imperijos panaikinimo ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare buvo priimta naujoji konstitucija. Bet 1933 m. po Nacionalsocialistų partijos ir Adolfo Hitlerio iškilimo į valdžią, buvo sugriauta demokratinė sistema. Tai ir lėmė Veimaro Respublikos žlugimą.

Vokietijos teritoriniai pasikeitimai 1919-1945 m.

Trečiasis Reichas buvo 1933–1945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Lenkijai nesutikus patenkinti A. Hitlerio ultimatumo, 1939 m. rugsėjo 1 d. vermachtas įžengė į Lenkijos teritoriją. Neilgai trukus – 1939 m. rugsėjo 3 d. karą Vokietijai paskelbė Jungtinė Karalystė bei Prancūzija. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. gegužės 8 d. pralaiminčios Vokietijos kariniai vadai pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

Vokietijos padalinimas ir suvienijimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Berlyno siena (1986 m.)

Po Antrojo Pasaulinio karo Vokietija, buvo padalinta į keturias okupacines zonas. 1949 m. buvo sukurtos dvi Vokietijos. Vakarų Vokietiją sudarė Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos okupacinės zonos, o Rytų Vokietiją – Sovietų Sąjungos okupacinė zona. Vakarų Vokietija per pirmojo bundeskanclerio Konrado Adenauerio valdymo laikotarpį (1949–1963 m.) iš esmės tapo nepriklausoma ir ekonomiškai stipria valstybe, kuriai 1954 m. buvo leista įstoti į NATO, o 1956 m. atkurti savo kariuomenę, dalyvauti Vakarų Europos ekonomikos integraciniuose procesuose. Rytų Vokietija buvo satelitinė SSRS valstybė, nuo 1955 m. priklausiusi vadinamajai Varšuvos pakto organizacijai. 1961 m. rugpjūčio 13 d. buvo pastatyta Berlyno siena, kuri buvo nugriauta 1989 m. lapkričio 9 d. Vokietija su dabartinėmis sienomis buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d., Europoje žlugus komunizmo sistemai.

Dabartinė Vokietija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. birželio 20 d. buvo nuspręsta perkelti parlamentą ir vyriausybę iš tuometinės sostinės Bonos į Berlyną. Visgi Bona neprarado visiškai sostinės statuso, joje liko daug ministerijų atstovybių ir miestas vis tiek dar atlieka kai kurias sostinės funkcijas. Naująją parlamento būstinę nuspręsta išrinkti Reichstago pastatą, kuris buvo iš pagrindų modernizuotas. Pirmasis vyriausybės posėdis jame įvyko 1999 m. balandžio 19 d. Nuo 1999 m. valstybė yra euro zonos narė.

Policijos kontrolė Miunchene 2015 m. rugsėjo mėnesį.

Pirmą kartą, po Antrojo Pasaulinio karo, Vokietija į ginkluotą konfliktą, įsikišo 1999 m. Tai buvo Kosovo karas. Tai pažymėjo užsienio politikos kaitą šalyje. Po Rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis užtikrino JAV „visišką paramą“[11]. Vokietija palaikė JAV operacijoje Tvirta taika ir Afganistano kare, bet neįsitraukė į Irako karą 2003 m.

Euro zonos skolų krizė, 2013 m. įsiplieskęs Tarptautinis šnipinėjimo skandalas, Karas prieš terorą ir nuo 2015 m. įsiplieskusi Pabėgėlių krizė Europoje yra pagrindinės Vokietijos vidaus ir užsienio politikos temos pastaraisiais metais. Dabartinės valdančiosios koalicijos tvarkymasis su šiomis krizėmis yra vertinamas gana kritiškai. 2015 m. lapkričio mėnesį rengtoje apklausoje 57 % apklaustųjų nepatenkinamai vertino vyriausybės darbą[12].

2015 m. Vokietijoje buvo užregistruota apie 1,1 mln. pabėgėlių. Prieš tai buvo spėjama, kad į šalį atvyks 450 tūkst, o po to 800 tūkst. pabėgėlių, bet prognozės nebuvo tikslios. Yra spėjama, kad dar apie 250 tūkst. pabėgėlių šalyje yra neregistruoti. Dideli pabėgėlių skaičiai, kurie daugiausiai atvyko iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, bei skirtingi krizės sprendimo būdai didina įtampą tarp ES šalių[13].

Politinė sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vokietijos politinė sistema.
Federalinio Kanclerio kanceliarija Berlyne
Bundestagas – dabartinė ir buvusi Vokietijos parlamento vieta

Vokietija yra federacinė parlamentinė demokratinė respublika. Dabartinė Vokietijos Konstitucija buvo priimta 1949 metais. Valstybės vadovas – federacijos prezidentas (Bundesprezidentas), jį 5 metų kadencijai kartu renka Bundestagas ir Bundesratas. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi. Prezidentas skiria tik tam tikrus valstybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).

Įstatymų leidžiamoji valdžia – Bundestagas (renkamas tiesiogiai) bei federalinėms žemėms atstovaujantis Bundesratas. Bundestagas renkamas 4 metams slaptu, lygiu, tiesioginiu, proporciniu balsavimu. Bundestagą sudaro 603 atstovai, veikia 3 frakcijos – krikdemai (CDU/CSU), socialdemokratai (SPD) ir Žalieji. Vyriausybei vadovauja federalinis kancleris (Bundeskancleris), renkamas parlamento.

Vokietija yra viena iš Europos Bendrijų steigėjų, viena iš didžiųjų ES narių, kartu su Prancūzija, Italija ir Jungtine Karalyste daugiausiai balsų ES institucijose turinti valstybė narė. Kartu su Prancūzija Vokietija atlieka iš esmės vadovaujantį vaidmenį. Pagrindinė Europos Sąjungos plėtros šalininkė. Siekia stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą, nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo taryboje (nurodydama, kad ją remia Prancūzija, Rusija ir Japonija).

Tarptautiniai santykiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai straipsniai – Vokietijos tarptautiniai santykiai ir Lietuvos ir Vokietijos santykiai.

Vokietija yra užmezgusi santykius su daugiau nei 190 JTO narių, turi 229 diplomatinių misijų tinklą. Lietuva ir Vokietija diplomatinius santykius atkūrė 1991 m.

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vokietijos žemės.

Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių (vok. Bundesland, dgs. Bundesländer). Berlynas ir Hamburgas yra miestai-žemės. Brėmeno žemę sudaro dvi dalys: Brėmeno miestas ir Brėmeno uostas. Vokietijos žemės (skliausteliuose nurodomi vokiški pavadinimai ir sostinės):

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vokietijos geografija.

Vokietijos plotas yra 357 111,91 km² [14] jos krantus iš šiaurės vakarų skalauja Šiaurės jūra, o iš šiaurės rytų Baltijos jūra. Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylto sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Algauerio Alpių): 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkanto) iki rytinio taško (Neisės) – 640 km. Vokietija ribojasi su (skliausteliuose nurodytas sienos ilgis): Danija (67 km), Lenkija (442 km), Čekija (811 km), Austrija (815 km), Šveicarija (316 km), Prancūzija (448 km), Liuksemburgu (135 km), Belgija (156 km), Nyderlandais (567 km). Sausumos sienų ilgis yra 3757 km.

Žemės panaudojimas: žemės ūkis – 54,7 %; miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 %. Naudingosios iškasenos: akmens anglis, rudoji anglis, akmens druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta.

Vokietijos pakrantėse susiformavę daug plokščių, žemų salų, salynų, nerijų ir pusiasalių, įlankų, užutėkių, Šiaurės jūros pakrantėse būdinga labai didelė potvynių ir atoslūgių amplitudė. Svarbiausios salos: Rytų Fryzų salos, Helgolandas (Šiaurės jūra), Fėmarnas (Baltijos jūra), Riugenas, Uzedomo sala.

Rūkas Zauerlande

Vokietijos paviršius palaipsniui kyla einant iš šiaurės į pietus. Šiaurėje plyti ledynmečio laikais susiformavusi pelkėta ir ežeringa Šiaurės Vokietijos žemuma (žemiausias taškas 3,54 m žemiau jūros lygio), su moreninėmis kalvomis ir zandrinio reljefo ruožais. Centre – sudėtinga kraštovaizdžio sistema, kurią sudaro aukštumos, neaukšti (600–800 m), seni, miškais apaugę kalnagūbriai – Harcas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Reino skalūniniai kalnai, Švarcvaldas, Šumava ir kt. Pietinėje dalyje – Bavarijos Miškas ir Alpių kalnai. Juose yra aukščiausia Vokietijos viršukalnė Cūgšpicė (vok. Zugspitze) (2962 m).

Vokietijos fizinis žemėlapis

Upių tinklas tankus, upės vandeningos, laivuojamos. Išvystytas kanalų tinklas. Dauguma Vokietijos upių priklauso Šiaurės jūros baseinui: Reinas (su intakais Mainu, Nekaru), Elbė (su intakais Zale, Hafeliu), Vėzeris, Emsas. Šios upės teka iš kalnuotų centrinių ir pietų Vokietijos sričių į šiaurę. Pietinis šalies pakraštys priklauso Juodosios jūros baseinui – ten prasideda Dunojus (su intakais Izaru, Inu, Regenu). Rytiniu šalies pakraščiu teka Baltijos jūros baseinui priklausanti Oderio upė. Ežeringiausios šalies teritorijos yra šiaurė ir pietus. Daug ledynų suformuotų ežerų telkšo kalvotoje Meklenburgo žemumoje šalies šiaurės rytuose. Ten yra didžiausias vien Vokietijos teritorijoje esantis ežeras – Miuricas (110,3 km²). Daug ežerų telkšo Alpių kalnų tektoninėse įdubose: Bodenas (536 km²), Kimo ežeras (82 km²), Amerio ežeras ir kt.

Alpių kraštovaizdis Bavarijoje

Didžioji dalis Vokietijos kraštovaizdžių sukultūrinta – paversta dirbamais laukais, ganyklomis, užstatyta gyvenvietėmis, keliais. Miškai išlikę daugiausia kalnuose (eglės, pušys, bukai, ąžuolai, skroblai ir kt.), upių slėniuose auga alksnių, gluosnių, tuopų sąžalynai. Šiaurės lygumose vyrauja viržynai. Kalnuose, saugomuose plotuose yra elnių, lapių, stirnų, šernų, vilkų (Lužicoje), pakrančių maršose ir salose yra didelė paukščių įvairovė. Šalies gamta saugoma 14-oje nacionalinių parkų.

Klimatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijoje vyrauja švelnus vidutinių platumų klimatas. Šalyje vyrauja vakarų vėjai. Klimatas yra pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Vokietijos klimatui, be kita ko, įtaką daro Golfo srovė, kuri klimatą daro švelnesnį. Vidutinis metinis kritulių kiekis (remiantis 1961–1990 m. duomenimis) yra 700 mm. Vidutinis mėnesinis kritulių kiekis svyruoja nuo 40 mm iki 77 mm vasario ir birželio mėnesiais. Didžiojoje šalies dalyje pastovi sniego danga nesusidaro, tik kalnai žiemą būna nuolat padengti sniegu. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra lygumose ir plokščiakalniuose nuo -2 °C iki +4 °C, Alpėse – iki -5 °C. Liepą temperatūra svyruoja apie 16-20 °C, aukštikalnėse – vėsiau. Mažiausias kada nors Vokietijoje pamatuota temperatūra siekė -45,9 °C, užfiksuota ji buvo 2001 m. gruodžio 24 d. prie Funteno ežero (vok. Funtensee). Didžiausia kada nors pamatuota temperatūra buvo +40,3 °C, užfiksuota ji buvo 2003 m. rugpjūčio 8 d. Nenige (vok. Nennig) Saro krašte.

Ekonomika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vokietijos ekonomika.
Frankfurtas prie Maino yra finansinis šalies centras ir Europos Centrinio Banko būstinė

Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje ir ketvirta pagal nominalųjį BVP pasaulyje.[15] Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų. 2008 m. BVP sudarė 2 918 mlrd. €[16]. Itin išplėtota pramonė. Pagrindinės ūkio šakos – chemijos pramonė, metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba. Gaminamos elektronikos prekės, kompiuteriai, įrankiai. Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose. Šalis eksportuoja labai daug prekių. Dauguma šalies produktų yra inžinerijos produktai, ypač automobiliai, mašinos, metalo ir chemijos prekės.[3] Visame pasaulyje žinomos Vokietijos kokybiškos ir patikimos prekės. Žinomi automobiliai (Volkswagen, BMW, Audi, Opel, Mercedes), fotoaparatai (Leitz). Didžiausios kasmetinės, tarptautinės prekybos mugės ir kongresai vyksta keliuose Vokietijos miestuose tokiuose kaip Hanoveryje, Frankfurte prie Maino ir Berlyne.[17]

Hamburgas yra antras pagal dydį uostas Europoje

Nuo 1948 m. pinigų reformos iki 8-to dešimtmečio pradžios Vakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečio recesijos pabaigos. Biudžeto deficitas viršija 3 %, taip pažeidžiant kriterijus nustatytus Mastrichto sutartyje. Bedarbystė 7,7 % (2009 m. spalis), aiškiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje. Po Vokietijos susijungimo (1990 m.) kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet yra pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd. JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų lieka Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis kuria atstovybes rytuose.

Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (72,3 %) dirba paslaugų sektoriuje. Svarbiausi sektoriai yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos. Gamybos sektoriuje dirba 25,5 % dirbančiųjų, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 2,2 % (pagal 2006 duomenis).[18]

Didžiausių Vokietijos įmonių pajamos 2018 m.:[19]

Volkswagen gamykla Volfsburge
E.ON būstinė Esene
Vieta Įmonė Miestas Pajamos
(mln. €)		 Pelnas
(mln. €)		 Darbuotojai
(pasaulio)
01. Volkswagen Volfsburgas 235 849 13 920 664 496
02. Daimler Štutgartas 167 362 11 132 298 683
03. Schwarz Gruppe Nekarzulmas 104 300 N/A 429 000
04. BMW Miunchenas 97 480 7207 134 682
05. Siemens Berlynas, Miunchenas 83 000 6100 379 000
06. Lidl Nekarzulmas 81 200 N/A 83 000
07. Deutsche Telekom Bona 80 500 N/A 216 000
08. Robert Bosch GmbH Štutgartas 78 500 5300 410 000
09. Uniper SE Diuseldorfas 78 176 865 11 272
010. BASF Liudvigshafenas 62 700 6400 122 404
011. Deutsche Post Bona 61 550 2224 547 500
020. Metro Diuseldorfas 36 500 1396 146 301
026. E.ON Diuseldorfas 30 253 2989 43 302
 — Allianz Miunchenas 132 283 7703 142 460[20]
 — Deutsche Bank Frankfurtas 25 316 1332 91 737[21]

Demografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vokietijos demografija.
Žemėlapis pagal užsieniečių skaičių. Kuo tamsiau nuspalvota šalis, tuo daugiau iš jos kilusių žmonių gyvena Vokietijoje

Vokietija turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje.[22] Be to, 2008 m. duomenimis, yra trečia valstybė pasaulyje pagal amžiaus medianą, kuri šalyje yra net 43,8 m.[23] Pasak 2009 m. apskaičiavimų, keturiolikos metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,7 % visos populiacijos, o 65 metų ir vyresni – 20,3 %. Nepaisant to, dėl imigracijos ir gan aukštos vidutinės gyvenimo trukmės (79,26 m.), šalies gyventojų skaičius mažėja nežymiai: 2009 m. Vokietijos populiacija sumažėjo 0,053 %.[3]

Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Jie sudaro 12 % Vokietijos populiacijos ir 5,2 % visų pasaulio migrantų.[24] Vokiečiai šiuo metu sudaro maždaug 91,5 % visų šalies gyventojų, o didžiausios tautinės mažumos yra turkai (2,4 %), serbai, kroatai, italai, lenkai, rusai, graikai ir ispanai.[3] Iš užsienio valstybių, daugiausiai bent dalinai iš Vokietijos kilusių žmonių gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (50 milijonų[25]), Brazilijoje (5 milijonai[26]), Kanadoje (3 milijonai[27]) ir Argentinoje (2 milijonai[28][29]). Nuo 1987 m. į Vokietiją sugrįžo maždaug 3 milijonai etninių Vokiečių, daugiausiai iš rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos.[30]

Kalbos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

95 % gyventojų gimtoji kalba yra vokiečių arba vienas iš jos dialektų.[31] Tiesa, daug dialektų yra sunkiai suprantami žmonėms, mokantiems tik bendrinę vokiečių kalbą, nes jie kartais skiriasi ir žodynu, ir fonologija, ir sintakse. Populiariausios imigrantų kalbos yra turkų, lenkų ir rusų. 67 % Vokietijos gyventojų moka bent vieną, 27 % – bent dvi, ir 8 % – bent tris kalbas neskaitant gimtosios. Pagal šiuos duomenis, vokiečiai moka mažiau kalbų nei daugelio mažesniųjų ES šalių žmonės, bet daugiau nei Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir kelių kitų ES valstybių gyventojai. Plačiausiai mokamos negimtosios kalbos yra anglų (56 %), prancūzų (15 %) ir rusų (5 %). Nors daliai gyventojų vokiečių kalba nėra gimtoji, ją moka beveik visi Vokietijoje gyvenantys žmonės.[32]

Religija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kelno katedra

Pasiskirstymas pagal religiją (2019)[33]:

Brėmeno rotušė

Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai – pietuose ir vakaruose. Buvęs popiežius Benediktas XVI yra kilęs iš Bavarijos. Didžioji dalis nereligingų žmonių gyvena buvusioje Rytų Vokietijoje, ypač dideliuose miestuose.[34] Daugelis Vokietijos ortodoksų yra serbai arba graikai. 50 % budistų yra imigrantai iš Azijos.[35] Prieš susivienijimą Vokietijoje gyveno tik 30 000 žydų, o dabar – 200 000. Daugiausiai jų gyvena Berlyne, Frankfurte prie Maino ir Miunchene.[36]

Pasak 2005 m. apklausos, 47 % Vokietijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 25 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 25 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Likę 3 % pasirinko variantą „nežinau“. Pagal šiuos duomenis, Vokietija yra vidutiniškai religinga palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis.[37]

Miestai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Vokietijos miestai.

Didžiausias šalies miestas yra Berlynas, kuriame gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 1 mln. gyventojų, yra Hamburgas ir Miunchenas. Dvidešimt didžiausių Vokietijos miestų pagal gyventojų skaičių:

Didžiausi Vokietijos miestai
Vieta Miestas Žemė Gyventojų Vieta Miestas Žemė Gyventojų

Berlynas

Hamburgas
1 Berlynas Berlynas 3 448 584 11 Hanoveris Žemutinė Saksonija 521 118
2 Hamburgas Hamburgas 1 774 688 12 Leipcigas Saksonija 520 606
3 Miunchenas Bavarija 1 342 339 13 Drezdenas Saksonija 517 133
4 Kelnas Šiaurės Reinas-Vestfalija 996 084 14 Niurnbergas Bavarija 504 461
5 Frankfurtas prie Maino Hesenas 670 816 15 Duisburgas Šiaurės Reinas-Vestfalija 491 772
6 Štutgartas Badenas-Viurtembergas 603 194 16 Bochumas Šiaurės Reinas-Vestfalija 376 006
7 Diuseldorfas Šiaurės Reinas-Vestfalija 587 498 17 Vupertalis Šiaurės Reinas-Vestfalija 350 541
8 Dortmundas Šiaurės Reinas-Vestfalija 582 354 18 Bylefeldas Šiaurės Reinas-Vestfalija 322 593
9 Esenas Šiaurės Reinas-Vestfalija 577 722 19 Bona Šiaurės Reinas-Vestfalija 319 657
10 Brėmenas Brėmenas (žemė) 547 247 20 Manheimas Badenas-Viurtembergas 312 990
Šaltinis: World Gazetteer: Germany: largest cities and towns and statistics of their population



Kultūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vokietijos kultūra.
Noišvanšteino pilis

Vokietijos kultūra formavosi regioniniu pagrindu, kadangi nacionalinė Vokietijos valstybė (Vokietijos imperija) buvo sukurta palyginti vėlai, 1871 m. (Bismarko laikais). Kadangi nebuvo bendros Vokietijos valstybės, kultūrą jungė vokiečių kalba. Vokietijos kultūra yra germaniškosios Europos kultūros dalis. Vokietija dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi (vok. das Land der Dichter und Denker, angl. the land of poets and thinkers).[38] Kultūros propagavimu bei populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos. Žymiausios – Gėtės institutas, Inter Nationes, Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir kt[39][40].

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Johanas Volfgangas fon Gėtė
(1749–1832) 		Frydrichas Šileris
(1759–1805) 		Broliai Grimai
(1785–1863) 		Tomas Manas
(1875–1955) 		Hermanas Hesė
(1877–1962)

Vokiečių literatūra siekia viduramžius. Geras pavyzdys yra Valterio fon der Fogelveide kūryba. Žymiausiais vokiečių rašytojais yra tituluojami Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir Broliai Grimai. XX a. vokiečių rašytojai gavę Nobelio literatūros premijas – Teodoras Momzenas (1902 m.), Paulius Heizė (1910 m.), Gerhartas Hauptmanas (1912 m.), Tomas Manas (1929 m.), Hermanas Hesė (1946 m.), Heinrichas Bėlis (1972 m.) ir Giunteris Grasas (1999 m.), XXI a. – Herta Miuler (2009 m.).

K. D. Frydrichas
Keliautojas virš
rūko jūros, 1818 m. 		Francas Markas
Mėlynas arklys
1911 m.

Dailė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausi vokiečių renesanso dailininkai yra Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Matijas Griunevaldas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir labiausiai žinomas tarp jų yra Albrechtas Diureris.

Tarp žymiausių vokiečių baroko meistrų buvo Kosmas Damianas Asamas. Kiti žymūs menininkai buvo: romantikas Kasparas Davidas Frydrichas, siurrealistas Maksas Ernstas, ekspresionistas Otas Diksas, konceptualistas Jozefas Boisas ar neoekspresionistas Georgas Bazelicas.

Klasikinė muzika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liudvikas van Bethovenas (1770–1827) – vienas žymiausių visų laikų kompozitorių.

Europos klasikinės muzikos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių kompozitoriai, kurie dažnai buvo vieni iš svarbiausių savo epochos muzikų. Pasaulyje labiausiai žinomi vokiečių kompozitoriai nuo baroko iki klasicizmo, romantizmo ir modernizmo buvo Henrikas Šiucas, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Johanesas Bramsas ir Richardas Štrausas. Iš vėlyvųjų kompozitorių garsus yra Karlas Orfas, Karlheinz Stockhausen ir Hans Zimmer[41].

Architektūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šverino pilis, Meklenburgas (1358–1857 m.)

Vokietija turi turtingą ir įvairią architektūros istoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių architektūros istorija. Pagrindą Vokietijos architektūrai davė senovės romėnų architektūrinis palikimas, toks kaip, Porta Nigra (iš lotynų juodieji vartai) Tryre ir nesenai iškastas senovės romėnų teatras Maince. Kai kurie priešromaniniai pastatai kaip Karaliaus salė (vok. Torhalle Lorsch taip pat Königshalle) rodo architektūros vystymąsi romanikos kryptimi, kuri Šventojoje Romos imperijoje prasidėjo apie 1030 m. Pirmieji gotikiniai pastatai Šventojoje Romos imperijoje buvo pastatyti apie 1230 m. pvz., Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (vok. Liebfrauenkirche) Tryre.

Maždaug apie 1520 m., iš dabartinės Italijos teritorijos, Šventąją Romos imperiją pasiekė renesansas. Puikus renesanso pavyzdys yra Augsburgo rotušė. Barokas čia taip pat prasidėjo vėliau nei kitur (apie 1650 m). Keletas pavyzdžių Balthasar Neumann kūriniai Piligrimų bažnyčia (vok. Wieskirche) ir Rezidencijos rūmai Liudviksburge (vok. Residenzschloss Ludwigsburg). Maždaug 1770 prasidėjo klasicizmo epocha. Žinomi pastatai Senasis muziejus (vok. Altes Museum) Berlyne, Šarlotės rūmai (vok. Charlottenhof) Potsdame ir Brandenburgo vartai. Istorizmo laikotarpyje (1840–1900 m.) žinomiausi pastatyti pastatai Vokietijoje yra Noišvanšteinas ir Berlyno katedra (vok. Berliner Dom).

Kita informacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ § 23 Absatz 1 Verwaltungsverfahrensgesetz (Bund).
  2. ↑ Danų, vokiečių žemaičių, sorbų, romų ir fryzų kalbos yra pripažintos kaip regioninės ar mažumų kalbos pagal Europos regioninių ir mažumų kalbų chartiją (ERMKC)
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 CŽV faktų knyga: Vokietija Archyvuota kopija 2018-12-24 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ „Surface water and surface water change“. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Suarchyvuota iš originalo 2021-03-24. Nuoroda tikrinta 2020-10-11.
  5. ↑ „Bevölkerung nach Geschlecht und Staatsangehörigkeit“. Destatis. Suarchyvuota iš originalo 2019-08-23. Nuoroda tikrinta 2022-08-25.
  6. ↑ 6,0 6,1 „World Economic Outlook database: October 2022“. Tarptautinis valiutos fondas. 2022-10-11. Nuoroda tikrinta 2022-10-12.
  7. ↑ „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
  8. ↑ Lotyniškas pavadinimas Sacrum Imperium (Šventoji imperija) dokumentuose minimas nuo 1157 m. Lotyniškas pavadinimas Sacrum Romanum Imperium (Šventoji Romos imperija) pirmą kartą dokumentuose minimas 1254 m. Pilnas pavadinimas „Vokiečių Tautos Šventoji Romos imperija“ (Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation) naudojamas nuo XV a.
    Zippelius, Reinhold (2006) [1994]. Kleine deutsche Verfassungsgeschichte: vom frühen Mittelalter bis zur Gegenwart [Brief German Constitutional History: from the Early Middle Ages to the Present] (vokiečių) (7th leid.). Beck. p. 25. ISBN 978-3-406-47638-9.
  9. ↑ „The Lost German East“. google.com.
  10. ↑ Johannes Koch: Bedenkenswertes zur Himmelsscheibe von Nebra. Koenen-Dresp, Glons 2007, S. 9; Anmerkung Sch05: Wolfgang Schlosser: Korrespondenz vom 12. Mai 2005.
  11. ↑ Günther Heydemann: Zwischen Konsens, Krise und Konflikt. Der 11. September 2001 und seine Auswirkungen auf die deutsch-amerikanischen Beziehungen. In: Klaus Hildebrand, Udo Wengst, Andreas Wirsching (Hrsg.): Geschichtswissenschaft und Zeiterkenntnis. Von der Aufklärung bis zur Gegenwart. Festschrift für Horst Möller. Oldenbourg, München 2008, S. 437–452, hier S. 439. Abgerufen am 7. Januar 2013.
  12. ↑ Wie zufrieden sind Sie mit der Arbeit der Bundesregierung?, Statista-Befragung, abgerufen am 30. November 2015.
  13. ↑ Lea Kosch: Neue Zahl für 2015: Knapp über eine Million Flüchtlinge sind in Deutschland registriert, The Huffington Post vom 2. Januar 2016.
  14. ↑ Statistische Ämter des Bundes und der Länder: Gebiet und Bevölkerung – Fläche und Bevölkerung Archyvuota kopija 2017-07-06 iš Wayback Machine projekto., Stand: 30. November 2009. Abgerufen am 1. Februar 2010.
  15. ↑ Rank Order – GDP (purchasing power parity) Archyvuota kopija 2011-06-04 iš Wayback Machine projekto. CIA Factbook 2005. Nuoroda tikrinta 31 December 2006.
  16. ↑ „Germany“. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.
  17. ↑ Wind Power Federal Ministry of Economics and Technology (Germany) Nuoroda tikrinta 30 November 2006.
  18. ↑ Statistisches Bundesamt: Erwerbstätige Wirtschaftssektoren Archyvuota kopija 2010-08-07 iš Wayback Machine projekto.
  19. ↑ Top-500. cio.de
  20. ↑ Key indicators. Allianz.
  21. ↑ Deutsche Bank Annual Report 2018 on SEC Filing Form 20-F.
  22. ↑ https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/rankorder/2054rank.html?countryName=Germany&countryCode=gm&regionCode=eu&rank=221#gm Archyvuota kopija 2009-08-10 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ Valstybių sąrašas pagal Amžiaus medianą angliškoje Vikipedijoje
  24. ↑ State of World Population 2006 United Nations Population Fund. 2006. Nuoroda tikrinta 2007, 01-01.
  25. ↑ The 1990 census gives 57.9 million, or 23.3% of the U.S. population.
  26. ↑ A Imigração Alemã no Brasil | Brasil | Deutsche Welle | 25.07.2004 Archyvuota kopija 2011-07-15 iš Wayback Machine projekto.
  27. ↑ 2001 Canadian Census Archyvuota kopija 2013-04-09 iš Wayback Machine projekto. gives 2,742,765 total respondents stating their ethnic origin as partly German, with 705,600 stating „single-ancestry“.
  28. ↑ «Relaciones culturales entre Alemania y la Argentina». Buenos Aires: Embajada de Alemania en Argentina. Consulted April 4, 2009.
  29. ↑ According to the Centro Argentino Cultural Wolgadeutsche] there are 2,000,000 descendants of Volga Germans in Argentina
  30. ↑ „Fewer Ethnic Germans Immigrating to Ancestral Homeland“. Migration Information Source. February 2004
  31. ↑ „BBC Education“.
  32. ↑ (Angliškai)Europeans and their Languages
  33. ↑ Religionszugehörigkeiten 2019
  34. ↑ Religionen in Deutschland: Mitgliederzahlen Archyvuota kopija 2014-05-28 iš Wayback Machine projekto. Religionswissenschaftlicher Medien- und Informationsdienst. November 4, 2006. Nuoroda tikrinta 2006, 11-30.
  35. ↑ Die Zeit 12/07, page 13
  36. ↑ The Jewish Community of Germany Archyvuota kopija 2006-08-31 iš Wayback Machine projekto. European Jewish Congress. Nuoroda tikrinta 2006, 11-30.
  37. ↑ „(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis“ (PDF).
  38. ↑ Spätzle Westerns Spiegel Online International. Apr. 6, 2006. Nuoroda tikrinta 2006, 12-06
  39. ↑ Internetquelle |url=http://www.goethe.de/uun/pro/jb13/Jahrbuch_2012_13.pdf |titel=Jahrbuch 2012/2013 |hrsg=Goethe-Institut |seiten=177 |archiv-url=https://web.archive.org/web/20131111165813/http://www.goethe.de/uun/pro/jb13/Jahrbuch_2012_13.pdf |archiv-datum=2013-11-11 |zugriff=2013-11-11 |format=PDF
  40. ↑ Internetquelle |url=https://www.goethe.de/de/uun.html |titel=Über uns |werk=Website des Goethe-Instituts |zugriff=2018-02-15
  41. ↑ Cite news |url=https://www.telegraph.co.uk/news/uknews/1567544/Top-100-living-geniuses.html |title=Top 100 living geniuses |date=30 October 2007 |work=The Daily Telegraph |url-status=live |archive-url=https://web.archive.org/web/20110629171322/http://www.telegraph.co.uk/news/uknews/1567544/Top-100-living-geniuses.html |archive-date=29 June 2011

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Margarete Graf: Schnellkurs Deutschland, DuMont, Köln 2007, ISBN 978-3-8321-7760-7.
  • Axel Schildt, Detlef Siegfried: Deutsche Kulturgeschichte: Die Bundesrepublik von 1945 bis zur Gegenwart. Carl Hanser Verlag, München 2009, ISBN 3-446-23414-4.
  • Enzyklopädie deutscher Geschichte, hrsg. von Lothar Gall. In Verbindung mit Peter Blickle, Elisabeth Fehrenbach, Johannes Fried, Klaus Hildebrand, Karl Heinnrich Kaufhold, Horst Möller, Otto Gerhard Oexle, Klaus Tenfelde. R. Oldenbourg Verlag, München 1988 ff.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sužinokite daugiau kituose Vikimedijos projektuose
Puslapis projekte Vikiteka:
Vokietija
Puslapis projekte Vikižodynas:
Vokietija
Puslapis projekte Vikicitatos:
Vokietija
Puslapis projekte Vikiknygos:
Vokietija
Puslapis projekte Vikišaltiniai:
Vokietija
Portal
Vikisritis: Vokietija

Bendros nuorodos

Vyriausybė

Žemėlapiai

Ž • A • R
Šalių sąrašas | Europa
Ž • A • R
Europos Sąjunga
Simboliai
Europos vėliava · Europos Sąjungos himnas · Europos Sąjungos šūkis · Europos diena
Istorija
Pirmtakai
Sutartys
Institucijos
Valstybės narės
Ž • A • R
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
Valstybės narės


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vokietija&oldid=7403966"