Jazidai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jazidai Êzidî
Jazidų vaikai 2014 m.
Jazidų vaikai 2014 m.
Gyventojų skaičius 0,5-1,2 mln.[1]
Populiacija šalyse Flag of Iraq.svg Irakas:
   650 000

Flag of Syria.svg Sirija:
   70 000
Flag of Germany.svg Vokietija:
   100 000

Kalba (-os) kurdų kalba
Religijos Jazidizmas
Giminingos etninės grupės kurdai

Jazidai (kurd. Êzidî) yra kurdų etnoreliginė grupė tradiciškai gyvenanti šiaurės Irake. Didelės diasporos aptinkamos Sirijoje, Turkijoje, Armėnijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Jie vartoja kurmandži kurdų kalbą, tačiau iš kitų kurdų išsiskiria savo specifine religija, kuri vadinasi jazidizmas. Patys jazidai savęs nelaiko kurdais[2].

Tradicinė teritorija ir diaspora[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jadizai savo tradicinę teritorija vadina Ezidhanu (kurd. Êzîdxan, t. y. „Jazidų žemė“), ir ji apima teritorijas Ninevės muhafazoje Šiaurės Irake, iš dalies sutapdama su asirų tradicine teritorija. Čia svarbiausios gyvenvietės yra Sindžaras ir Šehanas, esantys Kurdistano pakraštyje. Lališo kaimas yra laikomas švenčiausia jazidų vieta.

Nuo seno jazidų bendruomenės migravo į aplinkines teritorijas ir sudarė nemažas diasporas Sirijoje, Turkijoje. Nuo XIX a. dėl religinio persekiojimo Osmanų imperijoje jie migravo į Rusijos imperiją, ir didelės jų diasporos susiformavo dabartinės Armėnijos bei Gruzijos teritorijoje. Po 1990 m. daug jazidų iš Armėnijos ir Gruzijos migravo į Rusiją.

XXI a. pradžioje dėl suintensyvėjusio jazidų persekiojimo Irake ir Sirijoje, didelė dalis jazitų iš tradicinės tėvynės migravo į Vakarų šalis. Šiuo metu didžiausia jų diaspora yra Vokietijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patys jazidai savo religijos įkūrėju laiko sultoną Ezi, kuris yra svarbiausiojo jų angelo Melek Tauso įsikūnijimas. Sultoną Ezi populiari istorija sieja su antruoju Omejadų kalifu Jazidu ibn Muavija, valdžiusiu VII a., tačiau patys jazidai šią sąsają atmeta.[3]

Labiausiai paplitusi jazidų atsiradimo teorija jų etnogenezę sieja su Šeichu Adi, gyvenusiu XII a. Šis musulmonas sufijus ieškodamas ramaus prieglobsčio pasitraukė į atokias retai gyvenamas teritorijas. Jis paskleidė jazidizmo pagrindus, kuriuose sinkretiškai maišėsi Irano zoroastrizmas, mitraizmas, kuriuos papildė krikščionybės, judaizmo, islamo idėjos. Lališo kaimas, kuriame Šeichas Adi gyveno ir palaidotas, vėliau tapo svarbiu piligrimystės centru. Manoma, kad jam dar gyvam esant dalis kurdiškai kalbančiųjų vietos gyventojų perėmė šias naujas idėjas, ir jų bendruomenės pasklido po nederlingas Kurdistano teritorijas.

Jazidai XIX a.

Nuo XVI a. jazidų teritorijas valdė musulmoniška Osmanų imperija. Joje kitatikiai jazidai buvo persekiojami. Jie laikyti kafirais, t. y. pagonimis, kurie buvo žemesnėje kategorijoje nei vadinamosios „knygos tautos“, t. y. krikščionys ir žydai. Dėl kai kurių religinių doktrinų jazidai buvo vadinami šėtono garbintojais. Prieš jazidų bendruomenes buvo vykdomi antpuoliai, kartais vykdomos žudynės[4]. Tai lėmė jų skaičiaus mažėjimą tradiciniame jų gyvenamame regione ir diasporų formavimąsi.

Tradicinėje jazidų istorijoje minimi net 72 žudynių atvejai, kuomet buvo sunaikinamos ištisos gyvenvietės. Vienos iš baisiausių žudynių įvyko 1915 m., kuomet osmanai vykdė Armėnų genocidą. Jo metu buvo žudomi ne tik armėnai, bet ir kitos nemusulmoniškos mažumos: asirai, jazidai. Manoma, kad per šiuos metus nužudyti šimtai tūkstančių jazidų.

XX a. pradžioje jazidų gyvenamos teritorijos atiteko Irako valstybei. Ši etninė grupė atsidūrė tarp musulmonų arabų pietuose ir musulmonų kurdų šiaurėje. 1970–2003 m., Sadamo Huseino režimo laikais, jazidų atžvilgiu buvo vykdoma stipri arabizacija ir islamizacija. Maža to, patys jazidai buvo susiskaldę į dvi stovyklas su centrais Sindžare ir Šehane, ir nesutarė tarpusavyje. Po Irako karo sustiprėję kurdai įvedė krašte savo kontrolę ir pradėjo sparčią kurdizaciją.

Nuo 2007 m. jazidai patyrė stiprią musulmonų diskriminaciją. 2014 m. į beveik kurdų neginamas Sindžaro jazidų teritorijas įsiveržė Islamo valstybės pajėgos[5]. Neapykanta jazidams prasiveržė kaip Sindžaro genocidas: buvo išžudyti ištisi kaimai, moterys verčiamos sekso vergėmis[6]. Daliai gyventojų pavyko pabėgti į saugesnes teritorijas, kur jie priimti pabėgėlių stovyklose arba masiškai migravo į Europą.

Jazidų aktyvistė Nadia Murad 2018 m. apdovanota Nobelio taikos premija.

Visuomenė ir kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jazidas su tautiniais rūbais

Jazidų visuomenė yra uždara. Jazidu galima tapti tik per kraują, t. y. gimus jazidų šeimoje. Šioje religijoje nėra propaguojamas priėmimas į bendruomenę iš kitų religijų, nėra misionieriškos veiklos. Taip pat draudžiama tuoktis su kitų religijų atstovais: priešingu atveju tai laikoma išmetimu iš bendruomenės[7].

Jazidų visuomenėje egzistuoja griežta luominė sistema. Dvasininkų luomas dalijamas į šeichus, pirus, fakirus, navalus, auchanus. Pasauliečių luomas yra vadinamas miuridais. Aukščiausia valdžia visoje jazidų visuomenėje priklauso šeichanui, kurio dinastija kildinama iš Šeicho Adi. Pasaulietinę valdžią turi vadinamasis miras, kurio skyrimo tradicija prasidėjo Osmanų valdymo laikais. Nuo 1944 m. miras yra Tahsin Saidas.

Jazidų tradicinė apranga primena kurdų. Vyrai želdindavo barzdas ir augindavo ilgus plaukus, kurios pindavo į kasas. Svarbiausi moterų rūbai – palaidinukė krasas, baltos kelnės chevalkrasas, prijuostės 'deira, liemenė elakas. Šaltu sezonu buvo dėvimos striukės kolkai, juosta bane pšte, kepurė kofi.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Allison, Christine (2004-02-20). "Yazidis i: General". Encyclopædia Iranica. Retrieved 20 August 2010.
  2. Açikyildiz, Birgül (2014). The Yezidis: The History of a Community, Culture and Religion. London: I.B. Tauris & Company. ISBN 978-1-784-53216-1. OCLC 888467694.
  3. ジェラード・ラッセル『失われた宗教を生きる人々-中東の秘教を求めて』亜紀書房 2017 ISBN 978-4750514444
  4. Ghareeb, Edmund A. (2004). Historical Dictionary of Iraq. Scarecrow Press. p. 248. ISBN 0-8108-4330-7.
  5. "Who Are the Yazidi, and Why Is ISIS Targeting Them? ". NBC News. 8 August 2014.
  6. Steve Hopkins, "Full horror of the Yazidis who didn’t escape Mount Sinjar: UN confirms 5,000 men were executed and 7,000 women are now kept as sex slaves, " Daily Mail, 14 October 2014
  7. 玉本英子; 坂本卓 (2014年9月1日). “イラクのヤズディ教徒たち”. アジアプレス・ネットワーク 2014年9月25日閲覧。


Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.